Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kinų kvartalas" / "Chinatown"

Sveiki visi,

Su lenkų kilmės režisieriumi Roman Polanski draugavau jau ne kartą, paskutinįkart tikriausiai mačiau jo „Kivirčą“, kuris man patiko, tad nusprendžiau pabraidyti giliau po jo vandenis ir pasižiūrėti jo ko gero vieną geriausių darbų – „Kinų kvartalas“ (Chinatown) (1974), kuriame pasirodo to meto pirmo ryškumo žvaigždės Jack Nicholson ir Faye Dunaway .

Labai trumpai apibūdinant įspūdžius, galiu pasakyti, kad filmas yra atplaukęs iš pačios klasikos. Ilgas, svarus ir siužetiškai įmantrus detektyvas su trilerio priemaišomis. Daug paslapčių, daug neaiškumų ir spėlionių, štai taip būtų galima apibūdinti scenarijų, už kurį Polankis gavo „Oskarą“. Ir visgi, pirmoji filmo valanda slinko man pakankamai sunkokai, norėjosi didesnių „kabliukų“ byloje, buvo daug neaiškumo, kažkoks užtęsimas, personažo draikymasis į šonus šiek tiek netgi prailgo, tačiau kai Nicholsonas ir Dunaway sugulė į lovą, tada prasidėjo „visos linksmybės“ ir labiau įsijaučiau į detektyvą. Aišku, nufilmuota su dvasia, pats siužetas tuo metu turėjo šiek tiek šokiruoti etatinius filmo žiūrovus, bet žvelgiant iš šių dienų, tai filmas klasika, kuris patiks retrospektyvos gerbėjams, kurie dievina senuosius filmus, aktorius, alpsta dėl nespalvotų ar pastelinių filmo spalvų. 

Šiaip, kad filmas patiko, supratau tik jam pasibaigus, kylant kamerai į viršų Kinų kvartale, kai gatvė tuštėja, herojai eina namo, šiaušiasi vėjas nuolat augančiame Los Angele... Pajutau po viso filmo tokią nostalgiją, kad, rodos, žiūrėjau jį visą dieną ir tik dabar pasibaigė visas serialas. Užtęstinumo jausmas tapo ilgesio jausmu. Žinoma, dievinu Jack‘ą Nicholsoną. Kitiems patinka Robertas Deniro, Dustinas Hoffmanas, o jie man per grubūs, netašyti, pernelyg kažkokie familiariai atsipalaidavę, nors juos visi dievina, o štai Jack Nicholsonas, mano akimis, yra tikrasis genijus. Net nustebau, kad jis dirbo su „Pianisto“ režisieriumi Polanskiu. Faye Dunaway vėlgi savo eros mega žvaigždė, po šio filmo labai užsimaniau pasižiūrėti „Boni ir Klaidas“, kad galėčiau visiškai tapti uzurpuotu jos būvimu kine ir energetika.

Šiaip sveikintinas filmas. Kančios buvo vertos. Dievinu, kai po filmo lieka ilgesys ir norisi sakyti – „sustok, akimirka, žavinga!“

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela