Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bufalas 66" / "Buffalo '66"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vincent Gallo sukuria, kaip jis pats teigė, pusiau autobiografinį filmą „Bufalas 66“ (Buffalo 66) (1998), kuriame pats ir atlieka pagrindinį vaidmenį – nestabilios emocinės-psichinės būklės vyruką, kuris išeina iš kalėjimo, aplanko tėvus ir bando atkeršyti skriaudikams. Itin reto subtilumo komedijinė-kriminalinė drama, kuri tikrai patiks ir nustebins ne vieną kino gurmaną, bet tiesą sakant, man vietomis buvo sunkoka žiūrėti šį filmą. Kažkada paauglystėje esu matęs pusę filmo, bet tąkart buvo „ne mano smegenims“, todėl užmigau tikriausiai, bet žiūrint iš šios dienos taško, galiu pasakyti, kad filmas atrodo kur kas įdomesnis.

Negaliu pasakyti, kad man, kaip gurmanui, ši juosta padarė didelį įspūdį ir patiko. Atvirkščiai, tikėjausi didesnio pasimėgavimo, tačiau jo nepajutau. Viskas su šiuo filmu lyg ir gerai, jis kitoniškas – pastelinės spalvos, savotiška pasaulėžiūra į visuomenę ir šeimą, o jau koks puikus garso takelis, tai kai kurie filmai turėtų smarkiai pavydėti, tačiau bendroje visumoje filmas pakankamai statiškas, tačiau statiškumą užplombuoja meniniai – estetiniai sprendimai. Filmas beveik dviejų valandų, tačiau viskas vyksta vieną dieną ir medžiagos bei istorijos jame pakankamai mažai. Vincent Gallo pasirinko ši filmą filmuoti savo buvusiame rajone, pagerbiant praeitį ir vaikystės prisiminimus.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų tąkart sukuria ir Christina Ricci, kuriai šis vaidmuo buvo tikras iššūkis. Po filmo pasirodymo jaunoji aktorė žiniasklaidai pranešė, kad daugiau niekada gyvenime nesifilmuos jokiame filme, kur pasirodys Vincent Gallo, kadangi dirbti su tokiu bepročiu yra ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga. Ch, Ricci prisipažino, kad po šio projekto ji patyrė didelių psichologinių traumų, pridedant ir tai, kad jai tada tebuvo 17 metų ir pirmą kartą filmavosi be artimųjų, kurie anksčiau lydėdavo į filmavimo aikštelę. Christina teigė, kad Vicentas Gallo nuolat ją keikė, šaukė ant jos ir net įžeidinėjo, o praėjus 3 metams po juostos yra net skaudžiai pasišaipęs iš tuometinių Ricci kūno formų, nes mergina tąkart matomai buvo apkūni, gal todėl po to daugiau ir nebematėme Ricci su antsvoriu? Na, nesvarbu.

Toks įtemtas darbas vėliau kai kur bus pavadintas netgi „metodu“, kadangi personažų romantiniai santykiai filme išties atrodo kitoniški, keisti, primenantys „stūmimą ir traukimą“, keista aura ir emocijos. Na, išties filmas gan keistas, todėl keistų, statiškų, bet neprastų filmų fanatikams šis darbas turėtų ypatingai gerai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela