Serialas: "Trečiadienė" / "Wednesday" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki,

 

Kai 2022 metais pasirodė mini serialas „Trečiadienė“ (angl. Wednesday), visi tik apie jį ir kalbėjo. Vienu metu tai buvo pats populiariausias ir labiausiai aptariamas serialas Žemės planetoje, o jame nusifilmavusios tokios aktorės kaip aktorė Jenna Ortega, galima sakyti, per vieną naktį tapo tikros žvaigždės ir geidžiamiausios jaunosios kartos aktorių. Man patiko pirmasis sezonas! Anuomet, kiek pamenu, sužiūrėjau su neslepiamu pasimėgavimu kaip pramoginį juodosios komedijos serialą, kuris įtraukė ir nebepaleido, kol neperžiūrėjau paskutiniosios serijos. Teko laukti kone 3 metų, kol serialo kūrėjai pristatė tokio sėkmingo projekto tęsinį.

Antrasis sezonas asmeniškai žiūrėjosi nebe taip, kaip anuomet pirmasis. Tiesą sakant, techniškai didžioji dalis šio sezono praėjo ganėtinai nuobodžiai, dalį serijų tiesiog prisiverčiau atidėliodamas pažiūrėti. Kadangi serijų nedaug, visgi užbaigiau, o kitomis aplinkybėmis tikriausiai būčiau nebežiūrėjęs. Kodėl? Tam yra ne viena priežastis.

 

Žiūrėdamas šį sezoną ir vėl neatsistebėjau, kaip šio serialo pagrindinė veikėja Trečiadienė yra toli nuo klasikinės sadistės Trečiadienės. Šioji atstovauja gėriui ir savaip kovodama su blogiu pamažu tampa didvyre pati to netrokšdama ir nesitikėdama. Šis sezonas turi neišspręstų siužetinių vingiu su pirmuoju sezonu. Pagrindinis iš jų – Taileris Galpinas, pastarasis sukaustytas psichiatrinėje kaip siaubūnas laukia savo galimybės ištrūkti. Trečiadienė, žinoma, su juo dar susidurs, tačiau sezoną papildo nemažai ir naujų veikėjų. Viena jų – nauja „Niekados-daugiau“ mokyklos nauja mokinė, kuri stačiai persekioja Trečiadienę ir ją dievina, imituodama jos elgseną. Atsiranda ir Trečiadienės jaunėlis brolis Pūgžlys, kuris savo elektros šoku miške prikelia zobį, o pastarasis, pasirodo, ir bus vienas svarbiausių veikėjų visame seriale...

 

Iš tikrųjų scenaristai suka aplink Trečiadienę ne vieną probleminę liniją, bet labiausiai vysto Adamsų šeimos moterų nesutarimus. Trečiadienė neapkenčia savo motinos Mirtišės, o šioji, kaip tyčia, apsigyvena šalia mokyklos ir įsitraukia dėka naujojo mokyklos direktoriaus į mokyklos valdybos reikalus. Sezono viduryje atsiranda ir naujas personažas – Trečiadienės močiutė Hestera, kurią suvaidina kviestinė viešnia ir kultinio britų serialo „Absolutely Fabulous“ (1992-2012) aktorė Joanna Lumley. Visos trys viena ant kitos griežia dantį, bet kažkur po konfliktais vis vien randasi atsakomybė ir poreikis rūpintis viena kita. Kitaip sakant, pabaisingoji šeimynėlė, nors ir susiskaldžiusi, bet kartu labai žmogiška. Kita Trečiadienės problema – aiškiaregystės galios nesukontroliavimas. Akivaizdu, kad Trečiadienė kuriama kaip šalto proto analitinė mažoji Agatos Kristi detektyvė, o šiai veikėjai gi patinka kraujas, smurtas ir išsiaiškinti blogiukus, nors pati ne itin kuo per visą sezoną tepasikeičia, nebent pradeda kiek kitaip žiūrėti ir vertinti savo pačios motiną Mirtišę. Kitaip sakant, Trečiadienė išlieka beveik nekintanti, karikatūriška, dirbtina ir šiam „Trečiadienės“ serialo žanrui, sakyčiau, bemaž tinka. Bet ar režisieriai žengs kitą žingsnį ir keis Trečiadienės asmenybės kryptį? Sunku pasakyti.

Antrojo sezono aktorių komanda.

 

Seriale pirmosios trys serijos buvo begalinė įžanga prie tikrųjų ir esminių įvykių. Atrodė, kad scenaristai nekuria vientiso veiksmo, o „pritempinėja“ prie užsakymo, kad būtų kuo daugiau laiko ir gaišaties. Įspūdis išėjo dvejopas, nes nuo 4 serijos daugmaž pasidaro viskas intensyviau ir įdomiau, atskleidžiama nemažai paslapčių, pavyzdžiui, Daikto (Adamsų rankelės) atsiradimo istorija, kuri siejasi su Gomeso ir Mirtišės mokykliniais laikais. Daug čia neprispoilinsiu, tik pasakysiu, kad įdomiausia – priešpaskutinė serija, kurioje daugiausia dinamikos ir paslapčių. Bet ar ne šitaip turėtų galingai startuoti antrasis sezonas, o ne jo pabaiga?

 

Didžiausią nusivylimą sezonu visgi davė pernelyg elementarios ir tikslingos serialo schemos ir braižas. Iš vienos pusės serialo paslaptį, sumakaluotos istorijos ir plėtotė yra pavykusios, tačiau didžiuma dalykų nekelia nuostabos ir atrodo kaip dar vieneri Hario Poterio metai burtų ir kerėjimo mokykloje, kur yra išskirti tam tikri personažai, kuriems elementariai negali nieko blogo nutikti, pvz., mažoji vilkolakė ar patys Adamsai. Serialas tampa šiek tiek tiesmukas, viskas sureitinguota ir suskirstyta į gerus ir blogus, tad veikimo principai tampa liaudies pasakų paremtais šablonais: blogiukams baigiasi blogai, o geriesiems gerai. Nuobodoka, kad nėra ambivalentiškų veikėjų, kurie įdomiau transformuotųsi per šiuos visus įvykius. Grąžinti mirusią mokyklos direktorę kaip sąžinės Trečiadienės balsą buvo pernelyg keistas pasirinkimas. Kodėl? Ogi panašu į tai, kad aktorei reikėjo pratęsti pasirodymą ir „iš bėdos“ užkimšti eterį va tokiais... „netikėtais“ sprendimais. Nors sezono pabaiga likau iš dalies patenkintas, tačiau, rašydamas šias eilutes, abejoju, ar žiūrėsiu trečiąjį sezoną.

 

Maištinga Siela  

Serialas: "Trečiadienė" / "Wednesday" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Daugelis tikriausiai prisimena savo vaikystės ar jaunystės dienas, kada per televiziją periodiškai rodydavo seną septinto dešimtmečio nespalvotą dviejų sezonų TV serialą „Adamsų šeimynėlė“ (1964), iš kurios vėliau, jau dešimto dešimtmečio pradžioje, buvo sukurti du filmai: „Adamsų šeimynėlė“ (1991) ir „Adamsų šeimos vertybės“ (1993). Šie filmai, kaip pastebėjau, nuolat šventinių progų metu sukasi mūsų lietuviškų TV kanalų karuselėje. Visgi kurį laiką šis projektas buvo visiškai numiręs, kol 2019 metais nepasirodė to paties pavadinimo animacinis filmas. Pastarasis sulaukė tęsinio ir buvo ganėtinai populiarus.

Galiausiai viską vainikuoja režisieriaus Tim Burton ir jo kūrybinės komandos darbas šiais metais, kai buvo pristatytas Netflix serialas „Trečiadienė“ (angl. Wednesday) pirmasis sezonas, kuris internete ir Netflix platformoje per pirmąją savaitę sumušė daugiausia valandų per visą istoriją žiūrėjimo rekordą, perkopusį vieno milijardo ribą, o seriale esančios scenos ir ištraukos netrukus tapo TikTok ir kitų socialinių tinklų memų ir savadarbių šokių judesių montažo kalvė.

Šalutinis projektas fokusuojasi į vyriausiąją Adamsų dukrą Trečiadienę ir jos sunkią adaptaciją valstybinėse ir prestižinėse šalies mokyklose. Seriale, žinoma, šmėžuoja ir jau kiti ankstesni Adamsai, kurie susirūpinę Trečiadienės gerove bando suteikti jai visa ko geriausio.

Nesiplėsiu į serialo įvykio detales, tik paminėsiu, jog jis schematiškai tvarkingai užpildytas pagal masinio serialo planą. Aštuonių serijų pirmojo sezono įdarą sudaro du esminiai dalykai: Trečiadienis asmeninė branda ir transformacija bei detektyvinė istorija. Iš esmės galiu tik sutikti, jog tai, kas rašoma internete apie tai, kad jei pradėsite žiūrėti serialą, jį ir turite „suvartoti“ iki galo, nes atsiplėšti sunku. Autoriams pavyko sukurti ir intrigą, ir keistumą, ir charakterius, kas, žinoma, pritraukia mases ir norą pamiršti savo pačių kasdienybę.

Pagrindinį Trečiadienės vaidmenį sukūrė Jenna Ortega (g. 2002), kuri paskutinį mėnesį yra labiausiai googlinama mergina pasaulyje. Pastaroji perteikė bent jau serialo pradžioje tradicinę sadistę penkiolikmetę Trečiadienę, kuri galiausiai patenka į „DaugiauNiekados“ internatinę mokyklą, kurioje mokosi įvairaus plauko turtingų ir sudėtingų šeimų atstovai. Galiausiai sužinome, jog toji mokykla nieko nesiskiria nuo kokio Hogvartso ar mano neseniai matyto filmo „Gėrio ir blogio mokykla“, kurioje esti raganos, sirenos, vilkolakiai ir kitokie monstrai bei mutantai. Trečiadienė netrunka pasijusti, jog ji neįprastoje mokykloje ir visi čia kažkuo į ją panašūs, tačiau paaugliškas užsispyrimas ir ilgametė patirtis jai sako, jog vis tiek turi būti šalta, be emocijų ir sadistiška, tačiau pati pajunta pirmuosius traukos požymius miestelio paprastam kavinės darbuotojui Taileriui ir nuo čia pamažu viskas ima verstis aukštyn kojom.

Komplikuoti Trečiadienės ir tėvų santykiai, ypač Mirtišės, kuri pasirodo, kažkada buvo šios mokyklos didžiausia pirmūnė, tad Trečiadienė jaučiasi jos šešėlyje ir nenori į ją būti panaši. Čia, aišku, viskas perteikta klasiška, nes kuo labiau nenori tapatintis su motina, tuo labiau į ją tampa panaši. Netrukus iškyla šeimos paslapčių, mergina sužino, jog jos tėvas žudikas, o miškuose bastosi klaiki pabaisa, kuri žudo vietinius. Netrukus veikėja ima išgyventi tradicinį serialų šablonu tapusiu „pateik man įrodymų, tada mes pakalbėsime“ situaciją. Trečiadienė netrukus iš pilkos ir tamsios gotės tampa už atvirą ir skaudžią tiesą kovojančia mergina...

Serialo aktoriai per pristatymą.

STOP! Būtent čia įvyksta didžiausias lūžis tarp to, ką mes laikome klasikiniais Adamsais ir jų elgsenos bei vertybių normatyvu, ir to, kokia Trečiadienė tampa bandydama išnarplioti detektyvą. Iš tiesų serialo kūrėjai (labai panašiai ir paskutinėse animacinių filmų dalyse) pastebime, kad suteikia kitą perspektyvą, jog keistuolius ir pagal savo logiką gyvenančius Adamsus, kuriems sadizmas, juodas humoras, mirtys, kankinimai, melas ir manipuliacija, lavonų kasinėjimas tapdavo lyg ir savaime aiškiu dalyku, naujausiose versijose jie tampa labiau žmogiški, o kas dėl jų juodosios gotiškos gyvenimo sampratos, tai lieka tik kaip keistenybės reliktu, fetišu. Trečiadienė pasirodo daug žmogiškesnė nei bet kada ir tai, manau, yra vienas pagrindinių kūrėjų užduočių: sugrąžanti atstumtiesiems pergalės ir visuotinio pripažinimo jausmą, juos padaryti tiesiog ne antgamtinio pasaulio dalimi, o monstriukais-humanistais. Tiesa, šis manevras jau kurį laiką įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose, todėl tai tik paprasčiausia klišė.

Ką tai duoda pačiam serialui? Ogi netenka tam tikrų keistų su juodojo humoro susietų klasikinių veikėjų elementų, o iš kitos pusės įneša dramatizmo, kuris tinka Trečiadienės detektyvinei istorijai. Nesakau, kad tai gerai, nesakau, kad tai blogai, nes serialo žanras nuo situacijų komedijos akivaizdžiai skiriasi. Taip pat akivaizdu, jog autoriai, kurdami šį serialą, pasirinko galbūt masėms labiau patrauklų variantą, nes Trečiadienė be žmogiškųjų vertybių, kokią galėjome matyti dviejuose vaidybiniuose filmuose, kai pagrindinį vaidmenį anuomet atliko Christina Ricci (beje, seriale ji taip pat pasirodo, sukurdama biologijos mokytojos vaidmenį), nebūtų tokia „prieinama“. Vieną įstabesnių vaidmenų, mano akimis, seriale sukuria „Sostų karų“ žvaigždė Gwendoline Christie.

Apibendrindamas serialą „Trečiadienę“, noriu pasakyti, jog tai smagus karnavališkas įtraukus kaip komiksai reginys, kuris turi detektyvinius elementus, šį bei tą iš klasikinių Adamsų, šį bei tą šiuolaikiško (pvz., kabinantis garso takelis). Kad ir kaip negalėjau sustoti žiūrėti iki paskutinės serijos, visgi jutau visus šio sezono saugiklius ir štampus, kurių čia yra ant kiekvieno kampo, pradedant Trečiadienės charakteristika ir baigiant detektyvine istorija. Netgi ta pati mokykla atrodo pernelyg šabloniška, primenanti magijos mokyklos iš visų tų serialų ir filmų virtinės. Visgi stebiuosi šio serialo populiarumu, turint galvoje, jog jis nėra nei novatoriškas, nei dar kažin kuo išsiskiriantis iš šio sezono serialų debiutų. Kitą vertus, serialo kūrėjai suplakė koktelį taip paskirstydami šabloninius ingredientus, kad dažnai pamiršti galvoti apie šio kokteilinio serialo sudėtį. „Trečiadienė“ labai prablaivo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica. Persikėlimas" / "The Matrix Resurrections"

 

Sveiki,

 

Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“ projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“ (angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20 metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“. Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje daug kas per tą laiką patobulėjo...

 

Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20 metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“ (2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?

 

Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos, kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju, didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.

 

Visas likęs „Matricos“ kuriamas pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus, jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.

 

Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“ idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę, išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios sagos neblogą tęsinį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lizė Borden paėmė kirvį" / "Lizzie Borden Took an Ax"

Sveiki,

Jei ne amerikiečių aktorė Christina Ricci, tikriausiai niekada nebūčiau pamatęs filmo „Lizė Borden paėmė kirvį“ (angl. Lizzie Borden Took an Ax) (2014), kuris yra TV užsakytas ir sukurtas kriminalinis ir kartu mistinis filmas. Pradėsiu gal nuo to, kad tai visiškai neįspūdingas filmas – jo trukmė gana minimali, todėl žiūrėti tampa tik privalumu. 

Mėgstu mistinius filmus, tačiau šis buvo gana vidutinis – istorija niekuo beveik nenustebino. Nebent... muzikos takelis, kuris buvo pilnas šiuolaikinės muzikos. Mistinis filmas galėtų šiek tiek šlietis ir prie kostiuminių dramų – atitinkamas laikotarpis, kostiumai, kuriama atmosfera, tačiau ji neišplėtota, viskas atlikta taupiai, scenos izoliuotos dėl riboto biudžeto, o šiuolaikinė muzika, kuri įsiterpia į dramą, roko sąskambiai, atrodo šiek tiek keistoki, avangardiniai, lyg žiūrėčiau S. Capolos „Mariją Antuanetę“, kurioje taip pat ryškus šitoks laikmečių kontrastas. Na, bet šis filmas – tai TV filmas, todėl jo eksperimentą toleruoju.

„Lizė Borden paėmė kirvį“ – tai psichologinė kriminalinė mozaika. Režisierius norėjo sudėlioti mistifikuotą detektyvą, todėl daug scenų „išklibino“, suteikdamas joms aliuzijų į apsėdimą, lunatikavimą, psichinį pamišimą, bet kartu vyksta spėlionės, ar čia tik negudraujama siužetu ir pabaigoje paaiškės kur kas kitokia tiesa. Tiesą sakant, pabaiga šiek tiek nustebino, nors negalėtum pasakyti, kad šito negalėjai numatyti.

 

Tikroji Lizė Borden.

Kadras iš filmo "Lizė Borden paėmė kirvį".

Iš esmės filmas „pusė velnio“. Vietomis buvo nuobodokas. Jame išvydau Christina Ricci, kuri atliko gana vidutinišką savo karjeroje vaidmenį, o ilgos garbanos jai labai tiko. Tą patį galiu pasakyti ir apie Clea DuVall – vidutiniška vyresnioji sesuo. Pats filmas ne itin leidžia pasireikšti aktoriams, o režisūra atrodė skurdoka ne vien dėl finansų, bet kažko labai pritrūko – gal įtampos, gal netikėtumo pačioje istorijoje, kurią norėtą pateikti kaip biografinį mitologizuotą pasakojimą, bet manęs jis neįtikino, nors istorija remiasi 1892 metų nutikimu. Tiesiog smarkiai visko pritrūko, bet žiūrėti iš esmės galima, ypač tiems, kurie nėra pretenzingi kinui ir nori tiesiog „prastumti“ laiką.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Undinės" / "Mermaids"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Undinės“ (Mermaids) (1990), kurį režisavo Richard Benjamin. Linksmo ir seno, tačiau neprasto kino mylėtojai turėtų pamatyti šią lengvą juostą, kuri pasakoja apie 1963 – uosiuose gyvenančią vienišą dviejų dukterų motiną, kuri keliauja iš miesto į miestą ir gaudo savo laimės paukštę.

Smagus, paprastas filmas, manau, daugiau ar mažiau tinka visai šeimai arba tiems, kurie žavisi septintu dešimtmečiu, kada vyksta didžiosios seksualinės revoliucijos ir kinta savivoka apie šeimą. Pakankamai muzikali drama su lengvu komedijos prieskoniu, pozityviai nuteikiantis be didelių stresų ir emocinio šokų tyliam ir jaukiam vakarui. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria dainininkė Cher, įkūnydama vienišą ir truputį lengvo elgesio motiną. Na, o jos dukterų vaidmenis patikėtos Winonai Ryder, kurios personažas ir pasakoja „Undinių“ istoriją. Čia ji labai jaunutė, angeliško veidelio, kuri sąmoningai trokšta pasirinkti vienuolės gyvenimą, nes visą gyvenimą jautė visuomenės spaudimą dėl motinos, kurią niekas nelaikė šventąja, tačiau ji įsimyli jauną ir žavų mokyklos autobuso vairuotoją. Mažylę suvaidina Christina Ricci ir tai yra jos lemtingas didysis debiutas kine, paženklinęs ir pažėręs jai daug vaikiškų vaidmenų į priekį.

Filmas apie nieką ir viską. Apie meilę, apie motinos ir dukterų santykius, apie laimės paieškas, draugystę, pasitikėjimą. Pats pavadinimas nieko panašaus neturi su mitinėmis undinėlėmis ir čia fantastikos nerasite, veikiau filmo pavadinimas siejamas su vandens stichija, mat, vandenyje nutinka tai, kas sukrečią šeimą ir leidžia permąstyti tiek savo gyvenimo, tiek visos šeimos vertybes. Vanduo čia apvalančioji dominantė, tačiau filmas tikrai nėra iš tų sunkiasvorių, apie kuriuos reikia daug mąstyti, išknisti daug prasmių, viskas atriekta ir padėta ant lėkštutės, todėl belieka mėgautis puikiomis ir be proto gražiomis aktorėmis, septintu dešimtmečiu ir savaime aiškia istorija. Manau, kad daugeliui lengvo ir paprasto kino mėgėjams turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki, kino mėgėjai,

„Adamsų šeimynėlė“ (The Addams Family) (1991), manau, yra vienas iš tokių klasikinių filmų, kurį visada galima žiūrėti ir žiūrėti, žiūrėti ir žiūrėti, nesvarbu, ar šventės išpuola, ar dar kas nors nutinka. Juodojo humoro komedija kilo iš 1964-1966 metais rodyto TV serialo tuo pačiu pavadinimu – jį matė kažkada ir Lietuvos žiūrovai. Atgaivinti Adamsus kine buvo išties sėkminga ir gal kiek netikėta, tačiau dabar turime tikra klasika tapusią juostą, kurią ir vėl be jokio gailesčio sužiūrėjau. Ne veltui filmas susilaukė vėliau ir tęsinio pavadinimu „Adamsų šeimynėlės vertybės“ (1993).

Šmaikšti juodojo humoro komedija geneze remiasi į legendinį serialą, kažkodėl labai pamėgtą lietuvių. Pirmoji Adamsu dalis pasakoja apie Pūlinį ir jo atsiradimą, savotišką „įstojimą“ į nenormalią, o gal derėtų sakyti paranormalią šeimynėlę, kuriai netrūksta pinigų ir keistos pasaulėžiūros. Žavi filmo ideologija, šiurpius dalykus paversti normaliais ir romantizuotais, kitaip sakant, ydas ir šiurpulius nuspalvinti karnavališkomis spalvomis ir mėgautis tuo, kas šiaip normaliame pasaulyje yra uždrausta arba bent vengiama. Atvirškštinės logikos pasaulėlis, oazė, kurioje gyvena Adamsai be jokios abejonės savu laiku turėjo turėti begalinio pasisekimo ir susižavėjimo.

Žavus, paprastas ir neįpareigojantis kinas lengvam svaiguliui arba iš serijos „nieko rimta“. Pramoginis kinas, kuriame galima ir šį tą atrasti, pamąstyti t.y. atvirkštinė gyvenimo logika – kodėl mūsų normos yra tokios griežtos ir neretai žiaurios kitoniškumui? Kas tas normas kuria ir kas liepia jomis apsibrėžti?

Filme sutinkame mega žvaigždutę Christina Ricci, kuri atlieka intelektualios ir kartais perdėm žiaurios Trečiadienės vaidmenį. Mirtišės vaidmenį atlieka Anjelica Huston, žinoma iš antrarūšių komedijų. Šiaip ar taip man šis filmas patinka, smagiai primena vaikystę ir Adamsų serialą. Manau, kad jis daugeliui turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela