Serialas: "Trečiadienė" / "Wednesday" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki,

 

Kai 2022 metais pasirodė mini serialas „Trečiadienė“ (angl. Wednesday), visi tik apie jį ir kalbėjo. Vienu metu tai buvo pats populiariausias ir labiausiai aptariamas serialas Žemės planetoje, o jame nusifilmavusios tokios aktorės kaip aktorė Jenna Ortega, galima sakyti, per vieną naktį tapo tikros žvaigždės ir geidžiamiausios jaunosios kartos aktorių. Man patiko pirmasis sezonas! Anuomet, kiek pamenu, sužiūrėjau su neslepiamu pasimėgavimu kaip pramoginį juodosios komedijos serialą, kuris įtraukė ir nebepaleido, kol neperžiūrėjau paskutiniosios serijos. Teko laukti kone 3 metų, kol serialo kūrėjai pristatė tokio sėkmingo projekto tęsinį.

Antrasis sezonas asmeniškai žiūrėjosi nebe taip, kaip anuomet pirmasis. Tiesą sakant, techniškai didžioji dalis šio sezono praėjo ganėtinai nuobodžiai, dalį serijų tiesiog prisiverčiau atidėliodamas pažiūrėti. Kadangi serijų nedaug, visgi užbaigiau, o kitomis aplinkybėmis tikriausiai būčiau nebežiūrėjęs. Kodėl? Tam yra ne viena priežastis.

 

Žiūrėdamas šį sezoną ir vėl neatsistebėjau, kaip šio serialo pagrindinė veikėja Trečiadienė yra toli nuo klasikinės sadistės Trečiadienės. Šioji atstovauja gėriui ir savaip kovodama su blogiu pamažu tampa didvyre pati to netrokšdama ir nesitikėdama. Šis sezonas turi neišspręstų siužetinių vingiu su pirmuoju sezonu. Pagrindinis iš jų – Taileris Galpinas, pastarasis sukaustytas psichiatrinėje kaip siaubūnas laukia savo galimybės ištrūkti. Trečiadienė, žinoma, su juo dar susidurs, tačiau sezoną papildo nemažai ir naujų veikėjų. Viena jų – nauja „Niekados-daugiau“ mokyklos nauja mokinė, kuri stačiai persekioja Trečiadienę ir ją dievina, imituodama jos elgseną. Atsiranda ir Trečiadienės jaunėlis brolis Pūgžlys, kuris savo elektros šoku miške prikelia zobį, o pastarasis, pasirodo, ir bus vienas svarbiausių veikėjų visame seriale...

 

Iš tikrųjų scenaristai suka aplink Trečiadienę ne vieną probleminę liniją, bet labiausiai vysto Adamsų šeimos moterų nesutarimus. Trečiadienė neapkenčia savo motinos Mirtišės, o šioji, kaip tyčia, apsigyvena šalia mokyklos ir įsitraukia dėka naujojo mokyklos direktoriaus į mokyklos valdybos reikalus. Sezono viduryje atsiranda ir naujas personažas – Trečiadienės močiutė Hestera, kurią suvaidina kviestinė viešnia ir kultinio britų serialo „Absolutely Fabulous“ (1992-2012) aktorė Joanna Lumley. Visos trys viena ant kitos griežia dantį, bet kažkur po konfliktais vis vien randasi atsakomybė ir poreikis rūpintis viena kita. Kitaip sakant, pabaisingoji šeimynėlė, nors ir susiskaldžiusi, bet kartu labai žmogiška. Kita Trečiadienės problema – aiškiaregystės galios nesukontroliavimas. Akivaizdu, kad Trečiadienė kuriama kaip šalto proto analitinė mažoji Agatos Kristi detektyvė, o šiai veikėjai gi patinka kraujas, smurtas ir išsiaiškinti blogiukus, nors pati ne itin kuo per visą sezoną tepasikeičia, nebent pradeda kiek kitaip žiūrėti ir vertinti savo pačios motiną Mirtišę. Kitaip sakant, Trečiadienė išlieka beveik nekintanti, karikatūriška, dirbtina ir šiam „Trečiadienės“ serialo žanrui, sakyčiau, bemaž tinka. Bet ar režisieriai žengs kitą žingsnį ir keis Trečiadienės asmenybės kryptį? Sunku pasakyti.

Antrojo sezono aktorių komanda.

 

Seriale pirmosios trys serijos buvo begalinė įžanga prie tikrųjų ir esminių įvykių. Atrodė, kad scenaristai nekuria vientiso veiksmo, o „pritempinėja“ prie užsakymo, kad būtų kuo daugiau laiko ir gaišaties. Įspūdis išėjo dvejopas, nes nuo 4 serijos daugmaž pasidaro viskas intensyviau ir įdomiau, atskleidžiama nemažai paslapčių, pavyzdžiui, Daikto (Adamsų rankelės) atsiradimo istorija, kuri siejasi su Gomeso ir Mirtišės mokykliniais laikais. Daug čia neprispoilinsiu, tik pasakysiu, kad įdomiausia – priešpaskutinė serija, kurioje daugiausia dinamikos ir paslapčių. Bet ar ne šitaip turėtų galingai startuoti antrasis sezonas, o ne jo pabaiga?

 

Didžiausią nusivylimą sezonu visgi davė pernelyg elementarios ir tikslingos serialo schemos ir braižas. Iš vienos pusės serialo paslaptį, sumakaluotos istorijos ir plėtotė yra pavykusios, tačiau didžiuma dalykų nekelia nuostabos ir atrodo kaip dar vieneri Hario Poterio metai burtų ir kerėjimo mokykloje, kur yra išskirti tam tikri personažai, kuriems elementariai negali nieko blogo nutikti, pvz., mažoji vilkolakė ar patys Adamsai. Serialas tampa šiek tiek tiesmukas, viskas sureitinguota ir suskirstyta į gerus ir blogus, tad veikimo principai tampa liaudies pasakų paremtais šablonais: blogiukams baigiasi blogai, o geriesiems gerai. Nuobodoka, kad nėra ambivalentiškų veikėjų, kurie įdomiau transformuotųsi per šiuos visus įvykius. Grąžinti mirusią mokyklos direktorę kaip sąžinės Trečiadienės balsą buvo pernelyg keistas pasirinkimas. Kodėl? Ogi panašu į tai, kad aktorei reikėjo pratęsti pasirodymą ir „iš bėdos“ užkimšti eterį va tokiais... „netikėtais“ sprendimais. Nors sezono pabaiga likau iš dalies patenkintas, tačiau, rašydamas šias eilutes, abejoju, ar žiūrėsiu trečiąjį sezoną.

 

Maištinga Siela  

Serialas: "Trečiadienė" / "Wednesday" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Daugelis tikriausiai prisimena savo vaikystės ar jaunystės dienas, kada per televiziją periodiškai rodydavo seną septinto dešimtmečio nespalvotą dviejų sezonų TV serialą „Adamsų šeimynėlė“ (1964), iš kurios vėliau, jau dešimto dešimtmečio pradžioje, buvo sukurti du filmai: „Adamsų šeimynėlė“ (1991) ir „Adamsų šeimos vertybės“ (1993). Šie filmai, kaip pastebėjau, nuolat šventinių progų metu sukasi mūsų lietuviškų TV kanalų karuselėje. Visgi kurį laiką šis projektas buvo visiškai numiręs, kol 2019 metais nepasirodė to paties pavadinimo animacinis filmas. Pastarasis sulaukė tęsinio ir buvo ganėtinai populiarus.

Galiausiai viską vainikuoja režisieriaus Tim Burton ir jo kūrybinės komandos darbas šiais metais, kai buvo pristatytas Netflix serialas „Trečiadienė“ (angl. Wednesday) pirmasis sezonas, kuris internete ir Netflix platformoje per pirmąją savaitę sumušė daugiausia valandų per visą istoriją žiūrėjimo rekordą, perkopusį vieno milijardo ribą, o seriale esančios scenos ir ištraukos netrukus tapo TikTok ir kitų socialinių tinklų memų ir savadarbių šokių judesių montažo kalvė.

Šalutinis projektas fokusuojasi į vyriausiąją Adamsų dukrą Trečiadienę ir jos sunkią adaptaciją valstybinėse ir prestižinėse šalies mokyklose. Seriale, žinoma, šmėžuoja ir jau kiti ankstesni Adamsai, kurie susirūpinę Trečiadienės gerove bando suteikti jai visa ko geriausio.

Nesiplėsiu į serialo įvykio detales, tik paminėsiu, jog jis schematiškai tvarkingai užpildytas pagal masinio serialo planą. Aštuonių serijų pirmojo sezono įdarą sudaro du esminiai dalykai: Trečiadienis asmeninė branda ir transformacija bei detektyvinė istorija. Iš esmės galiu tik sutikti, jog tai, kas rašoma internete apie tai, kad jei pradėsite žiūrėti serialą, jį ir turite „suvartoti“ iki galo, nes atsiplėšti sunku. Autoriams pavyko sukurti ir intrigą, ir keistumą, ir charakterius, kas, žinoma, pritraukia mases ir norą pamiršti savo pačių kasdienybę.

Pagrindinį Trečiadienės vaidmenį sukūrė Jenna Ortega (g. 2002), kuri paskutinį mėnesį yra labiausiai googlinama mergina pasaulyje. Pastaroji perteikė bent jau serialo pradžioje tradicinę sadistę penkiolikmetę Trečiadienę, kuri galiausiai patenka į „DaugiauNiekados“ internatinę mokyklą, kurioje mokosi įvairaus plauko turtingų ir sudėtingų šeimų atstovai. Galiausiai sužinome, jog toji mokykla nieko nesiskiria nuo kokio Hogvartso ar mano neseniai matyto filmo „Gėrio ir blogio mokykla“, kurioje esti raganos, sirenos, vilkolakiai ir kitokie monstrai bei mutantai. Trečiadienė netrunka pasijusti, jog ji neįprastoje mokykloje ir visi čia kažkuo į ją panašūs, tačiau paaugliškas užsispyrimas ir ilgametė patirtis jai sako, jog vis tiek turi būti šalta, be emocijų ir sadistiška, tačiau pati pajunta pirmuosius traukos požymius miestelio paprastam kavinės darbuotojui Taileriui ir nuo čia pamažu viskas ima verstis aukštyn kojom.

Komplikuoti Trečiadienės ir tėvų santykiai, ypač Mirtišės, kuri pasirodo, kažkada buvo šios mokyklos didžiausia pirmūnė, tad Trečiadienė jaučiasi jos šešėlyje ir nenori į ją būti panaši. Čia, aišku, viskas perteikta klasiška, nes kuo labiau nenori tapatintis su motina, tuo labiau į ją tampa panaši. Netrukus iškyla šeimos paslapčių, mergina sužino, jog jos tėvas žudikas, o miškuose bastosi klaiki pabaisa, kuri žudo vietinius. Netrukus veikėja ima išgyventi tradicinį serialų šablonu tapusiu „pateik man įrodymų, tada mes pakalbėsime“ situaciją. Trečiadienė netrukus iš pilkos ir tamsios gotės tampa už atvirą ir skaudžią tiesą kovojančia mergina...

Serialo aktoriai per pristatymą.

STOP! Būtent čia įvyksta didžiausias lūžis tarp to, ką mes laikome klasikiniais Adamsais ir jų elgsenos bei vertybių normatyvu, ir to, kokia Trečiadienė tampa bandydama išnarplioti detektyvą. Iš tiesų serialo kūrėjai (labai panašiai ir paskutinėse animacinių filmų dalyse) pastebime, kad suteikia kitą perspektyvą, jog keistuolius ir pagal savo logiką gyvenančius Adamsus, kuriems sadizmas, juodas humoras, mirtys, kankinimai, melas ir manipuliacija, lavonų kasinėjimas tapdavo lyg ir savaime aiškiu dalyku, naujausiose versijose jie tampa labiau žmogiški, o kas dėl jų juodosios gotiškos gyvenimo sampratos, tai lieka tik kaip keistenybės reliktu, fetišu. Trečiadienė pasirodo daug žmogiškesnė nei bet kada ir tai, manau, yra vienas pagrindinių kūrėjų užduočių: sugrąžanti atstumtiesiems pergalės ir visuotinio pripažinimo jausmą, juos padaryti tiesiog ne antgamtinio pasaulio dalimi, o monstriukais-humanistais. Tiesa, šis manevras jau kurį laiką įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose, todėl tai tik paprasčiausia klišė.

Ką tai duoda pačiam serialui? Ogi netenka tam tikrų keistų su juodojo humoro susietų klasikinių veikėjų elementų, o iš kitos pusės įneša dramatizmo, kuris tinka Trečiadienės detektyvinei istorijai. Nesakau, kad tai gerai, nesakau, kad tai blogai, nes serialo žanras nuo situacijų komedijos akivaizdžiai skiriasi. Taip pat akivaizdu, jog autoriai, kurdami šį serialą, pasirinko galbūt masėms labiau patrauklų variantą, nes Trečiadienė be žmogiškųjų vertybių, kokią galėjome matyti dviejuose vaidybiniuose filmuose, kai pagrindinį vaidmenį anuomet atliko Christina Ricci (beje, seriale ji taip pat pasirodo, sukurdama biologijos mokytojos vaidmenį), nebūtų tokia „prieinama“. Vieną įstabesnių vaidmenų, mano akimis, seriale sukuria „Sostų karų“ žvaigždė Gwendoline Christie.

Apibendrindamas serialą „Trečiadienę“, noriu pasakyti, jog tai smagus karnavališkas įtraukus kaip komiksai reginys, kuris turi detektyvinius elementus, šį bei tą iš klasikinių Adamsų, šį bei tą šiuolaikiško (pvz., kabinantis garso takelis). Kad ir kaip negalėjau sustoti žiūrėti iki paskutinės serijos, visgi jutau visus šio sezono saugiklius ir štampus, kurių čia yra ant kiekvieno kampo, pradedant Trečiadienės charakteristika ir baigiant detektyvine istorija. Netgi ta pati mokykla atrodo pernelyg šabloniška, primenanti magijos mokyklos iš visų tų serialų ir filmų virtinės. Visgi stebiuosi šio serialo populiarumu, turint galvoje, jog jis nėra nei novatoriškas, nei dar kažin kuo išsiskiriantis iš šio sezono serialų debiutų. Kitą vertus, serialo kūrėjai suplakė koktelį taip paskirstydami šabloninius ingredientus, kad dažnai pamiršti galvoti apie šio kokteilinio serialo sudėtį. „Trečiadienė“ labai prablaivo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų žaidimas" (Sostų karai) / "Game of Thrones" (6 sezonas)

Sveiki,

Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo apipiltas neseniai praėjusiais Emmy apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę. 

Visgi šeštasis sezonas, kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga. kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą, serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo sezono įspūdžiais.

Gal šįkart pradėsiu nuo to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.

Žinoma, galima ginčytis ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau, o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus, žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina. 

Nekalbu apie siužetišką nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai, tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo. Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė – išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.

Žinoma, paskutinės serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės – vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau, kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti. 

Šiaip ar taip, nepaisant gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir daugelis žiūrovų, septintojo sezono.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela