Filmas: "Alkio skonis" / "Smagen af sult" / "A Taste of Hunger"

 Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrėtojai,

 

Visai nespjaunu į kulinarinį kiną, man įdomu stebėti, kaip veikėjai įtikinamai kaip kokioje „Pragaro virtuvėje“ patiria šefo Ramzio riksmus ir susireikšminusiojo isterijas. Ta militaristinė parengtis, pagrįsta viršenybė, yra traumuojanti ir nesveika, tad įdomu, kodėl žmonės lenda į tokias skyles ir patyria mazochistinį malonumą, kai šefas juos paglosto, ir verkia kruvinom ašarom, kai juos išvadina lūzeriais. Panašaus turinio tikėjausi iš danų režisieriaus Christoffer Boe kulinarinio trilerio „Alkio skonis“ (dan. Smagen af sult) (2021), kuriame pasakojama perfekcionisto virtuvės šefo Karsteno ir jo žmonos Megės virtuvės verslo istorija.

 

Karstenas pretenzingas vyrukas, jis siekia gauti žvaigždę iš kulinarijos kritikų, kurie bet kurią dieną gali užeiti į jų restoraną. Žvaigždė pakylėtų juos į populiarumą ir leistų verslui klestėti, todėl Karstenas viską daro dėl to. Žmona Megė jau daug metų padeda siekti vyrui svajonės, tačiau pati jaučiasi jo apleista. Namuose jie augina du vaikus, o Megė netrukus pajunta iš vyro draugo prielankumą ir švelnumą, tad prasideda meilės trikampis... Iš vienos pusės istorija gana paprasta, bet režisierius neriasi iš kailio varpydamas ir maišydamas pasakojimo laikus ir kurdamas sudėtingą paprastos istorijos formą. Iš vienos pusės jam pavyksta neištikimybės istorijai suteikti virtuvinio prieskonio, nes filmas daniškai tamsus, niūrus, prislopintų gotiškų spalvų, kurie kuria trilerio įspūdį, tačiau tai nėra tikras trileris, tik atmosfera ir pasakojimo tonas imituoja, jog tai sudėtinga afera.

 

Iš tikrųjų filmas pasakoja labai paprastą monotoniją patiriančios žmonos istoriją, kuri tik nori būti geidžia ir mylima. Ne visada bendras darbas ir virtuvė leidžia išsaugoti santuoką ir gerus santykius. Galiausiai vyras visur tampa virtuvės šefu, o žmona, šiuo atveju, tik padėjėja ir kompanione. Ištirpusios tarp darbo ir šeimos vaidmenų ribos gali pridaryti problemų, sako filmas. Visgi visumoje filmas nepaisant, kad jame pasirodo „Sostų karų“ mega žvaigždė Nikolaj Coster-Waldau, atrodo, lėkštokas ir primityvus. Sakyčiau, kai kurie elementai pasiteisino, turiu galvoje, pasakojimo formas, tačiau turinio medžiaga kine sukratyta kaip bulvių maišas ratuose.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų žaidimas" (Sostų karai) / "Game of Thrones" (6 sezonas)

Sveiki,

Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo apipiltas neseniai praėjusiais Emmy apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę. 

Visgi šeštasis sezonas, kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga. kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą, serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo sezono įspūdžiais.

Gal šįkart pradėsiu nuo to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.

Žinoma, galima ginčytis ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau, o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus, žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina. 

Nekalbu apie siužetišką nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai, tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo. Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė – išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.

Žinoma, paskutinės serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės – vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau, kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti. 

Šiaip ar taip, nepaisant gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir daugelis žiūrovų, septintojo sezono.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela