Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Tylieji" / "De lydløse" / "The Quiet Ones"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į     Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“ (dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti, tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.

 

Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename, bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“ visais atžvilgiais toks nėra.

 

Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą, kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę: Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y. aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai, ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?

 

Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus. Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepageidaujamas asmuo" ("Persona non grata")/ "Hvor kragerne vender"

 

Sveiki,

 

Kas būdamas jaunas ir vos tik baigęs mokyklos netroško kuo greičiau išvykti iš savo gimtųjų kraštų ir išbandyti visai kitokį gyvenimą? Taip, kaip dabar mūsų perspektyvus jaunimas skuodžia iš Lietuvos, arba provincijos gyventojai į didmiesčius, tikėdamiesi pamiršti daugelis visas nuoskaudas ir įgyvendinti kuo griaučiai lūkesčius? Apie tai iš dalies danų filmas „Nepageidaujamas asmuo“ (Scanoramoje filmo pavadinimas buvo pristatytas lotynų populiaria fraze „Persona non grata“) (dan. Hvor kragerne vender) (2021). Žiūrėdamas filmą, nepalioviau galvoti apie jaunus nelaimingus žmones, kurie bėga ir griauna vieni kitų gyvenimus.

 

Filme vaizduojama Laura, kuri iš Danijos po daugel metų grįžta į brolio vestuves provincijoje. Kažkada įsiskaudinusi dėl patyčių, atmetimo reakcijos ir negalėjimo savęs realizuoti, ji išvyko iš tėvų ūkio ir didmiestyje tapo rašytoja, tarp menininkų susikūrė tapatybę, nubraukdama visus savo provincialumo bruožus. Deja, grįžusi iš namų aplinkos sulaukia vien šaltumo. Motina ją kritikuoja dėl berniokiškos šukuosenos, vaikystės draugas nepraleidžia progos jai įgelti dėl to, kad ji paliko jį nė neatsisveikinusi, bet didžiausia išdavystė – brolis veda didžiausią Lauros jaunų dienų priešininkę ir persekiotoją Kateriną. Be Lauros, atrodo, gyvenimas čia paprastas ir nesudėtingas, tad netrukus buvusi provincialė suvokia, jog yra šį bei tą ne tik susikūrusi, bet ir praradusi: motinos prielankumą ir supratingumą, jos čia niekas nevertina kaip rašytojos ir mena tik tai, kas ji buvo iki tol, o varžovė Katerina kaip marčia užėmė net Lauros kaip dukters tapatybės vietą. O ir Lauros gyvenimas neatrodo nusisekęs, jos draugas, kuris išsireikalavo atvirų santykių, nepraleidžia progos flirtuoti ir susitikinėti su kitomis. Atrodo, kad sugrįžusi namo Laura patiria tapatybių tam tikrą susvyravimą; ji nesijaučia čia mylima, bet ir kaip menininkė ir užkietėjusi vegetarė mieste taip pat nėra laiminga. Tai kas iš jos beliko?

 

Laura nusimauna batelius ir branda į šviežias karvės išmatas, bando susigrąžinti ir pajusti tai, nuo ko ji bėgo.

 

Iš tikrųjų filmas tarp kaimiškosios ir miestietiškosios danų kultūros gali lengvai koreliuoti ir su lietuvių patirtimis, keičiant socialines tapatybes, bandant prisitaikyti kitoje terpėje bei kuriant iš naujo savo pasaulį. Iš kitos – filmas apie pyktį ir atleidimą, apie nuoskaudas ir savęs išlaisvinimą arba to negalėjimą padaryti. Kultūriniais kontrastais sudurstytas pasakojimas primena kažkuo mūsų buvusį serialą „Giminės“, pasakojama iš esmės apie sunkius ir slogius dalykus, tačiau režisierė retkarčiais karčioje dramoje randa juodosios komedijos elementų ir juos panaudoja. Kuria savitą psichologinę įtampą tarp Lauros ir Katerinos, nors iš kitos pusės lyg ir aišku, kad vestuvių dieną tarp moterų anksčiau ar vėliau įvyks muštynės. Visada kine nepatikiu, kai dvi besipešančios moterys, susidraskiusios sukneles ir išsirovusios plaukus, gali nei iš šio, nei iš to nuleidusios garą pasipasakoti savo traumas ir nuoskaudas, apsikabinti, nusiprausti, „nugręžti ašarą“ ir grįžti į gyvenimą. Tai taip nelogiška ir holivudiška, kad tai tampa šio filmo kulminacine kliše, nors, atrodo, pati pasakojimo medžiaga išties gera. Gal pernelyg nueita į klišes dėl to, kad istoriją bandoma užbaigti pozityviai ir viltingai?

 

Visgi filmą vertinčiau kaip danų pusėtinai pavykusi, kurį nesunku žiūrėti, ypač tiems, kurie mėgsta europietišką kiną. Danų ūkio laukai, karvės, vestuvės daržinėje – kaip lietuviška, patikėkite! Veikėjai šaržuojami, labiau primena komedijos veikėjus, nei rimtos dramos, bet ne tiek, kad taptų absoliučiomis karikatūromis, nes pats geriausias dalykas – Lauros besiveriantis dvilypumas, kuris tampa viso filmo akstinu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sutartis" / "Pagten" / "The Pact"

 Sveiki,

 

Danai kuria filmus apie savo kultinius rašytojus! Viena iš tokių XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo baronienė Karen Blixen, kuri ilgą laiką praleido Afrikoje, o grįžusi į Daniją parašė kultinę knygą „Iš Afrikos“. Beje, 1985 m. pasirodė labai sėkminga šios knygos ekranizacija „Mano Afrika“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė garsioji Meryl Streep. Tačiau šįkart filmas ne apie šios knygos kūrimą, o apie rašytojos keistą sandorį su debiutuojančiu naujosios kartos rašytoju Thorkild Bjørnvig.

 

Filmas „Sutartis“ (dan. Pagten) (2021) pasakoja apie Karen Blixen, kuri kamuojama sifilio sukeltų kūno skausmų ir jausdama, kad gyvena paskutiniąją savo gyvenimo dekadą, sumano keistą avantiūrą – pasikviečia jauną ir perspektyvų rašytoją, kuriam pasiūlo keistą sutartį, supraskite, kad ji globos jo kaip rašytojo asmenybę, supažindins su garsiausiais to meto danų rašytojais, finansuos jo kūrybą, tačiau jis turįs besąlygiškai paklusti. Savotiškas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ be erotinio prieskonio. Žinoma, kad jaunasis Thorkildas negali atsisakyti ir jis pasiryžta avantiūrai, tačiau netrukus suvokia, jog jam reikia ne tik taikytis prie baronienės reikalavimų t. y., būti valdomam ir formuojamam, bet ir aukoti savo mažamečio sūnaus bei žmonos santykius...

 

Filmas toks keistas, beveik mistinis. Karen ir Thorkildo santykiai perteikti tokie nenatūralūs, kad šiurpina tų santykių priklausomybė. Kas toji Karen ir ko jai reikia iš jaunojo rašytojo? Vėliau sužinome, jog ji ieško savo dvaro įpėdinio t. y., pagal jos įsivaizdavimą išugdytą jauną ir potencialų meno kūrėją. Anot baronienės, Thordkildui reikia būti nuotykių ieškotoju, atsisakyti iš dalies šeiminės idilės, ramybės ir įsimylėti, keliauti, klysti ir vėl keltis, nes tik toks menininkas sugebės kurti gerą literatūrą. Baronienei atrodo, jog ji gali manipuliuoti ir kurti savo pačios atvaizdą, nors pati jau sena, ligota ir toli gražu nėra labai laiminga, tačiau ji suvokia, jog tai kaina, kurią sumokėjo už savo žinomumą. Filmas iš esmės pasakoja apie menininko asmenybės ir gyvenimo būdo dvilypumą ir apie tai, kad neįmanoma kito „pajungti“ laisva valia ir „užsiauginti“ kaip vergą. Karen nepasisekė, kad Thordkildas visgi buvo ramus šeimos žmogus, ramus rašytojas, kuris nori suderinti kūrybą su šeiminiais įsipareigojimais.

Filmas teatralizuotas, baronienė perteikta itin charizmatiškai, o ją suvaidina danų aktorė Birthe Neumann. Jau vien dėl jos vaidybos filmą galima žiūrėti ir mėgautis. Visgi istorija tokia sunkiai įtikinama, nors ir paremta tikra istorija. Vėliau Thordkilas išleis apie šiuos santykius knygą, aišku, savaip viską apdailindamas, galgi net mistifikuodamas, ir pagal šią knygą bus pastatytas filmas. Šiaip žaviuosi danų kinu, o „Sutartis“, nepasakyčiau, kad labai nustebino, gal tik kėlė tam tikrą nuostabą, jog apskritai įmanomi tokie santykiai. Bet kai esi jaunas ir nori kurti kaip išprotėjęs, o vienintelė galimybė yra globa, kitaip sakant, užsiimti šiek tiek prostitucija ir parsiduoti yra irgi išeitis. Filmas ir baigiasi faustiškai, galiausiai jaunasis rašytojas suvokia, jog šioji šėtoniška sutartis, prarandant savo laisvą valią kurti save patį, priveda prie savęs neigimo ir kančios, todėl viskas baigiasi kaip Gėtės filosofinėje poemoje – Thordkildas grįžta į savo socialinį luomą ir derina kūrėjo ir šeiminį gyvenimą lyg nieko ir nebūtų atsitikę.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Alkio skonis" / "Smagen af sult" / "A Taste of Hunger"

 Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrėtojai,

 

Visai nespjaunu į kulinarinį kiną, man įdomu stebėti, kaip veikėjai įtikinamai kaip kokioje „Pragaro virtuvėje“ patiria šefo Ramzio riksmus ir susireikšminusiojo isterijas. Ta militaristinė parengtis, pagrįsta viršenybė, yra traumuojanti ir nesveika, tad įdomu, kodėl žmonės lenda į tokias skyles ir patyria mazochistinį malonumą, kai šefas juos paglosto, ir verkia kruvinom ašarom, kai juos išvadina lūzeriais. Panašaus turinio tikėjausi iš danų režisieriaus Christoffer Boe kulinarinio trilerio „Alkio skonis“ (dan. Smagen af sult) (2021), kuriame pasakojama perfekcionisto virtuvės šefo Karsteno ir jo žmonos Megės virtuvės verslo istorija.

 

Karstenas pretenzingas vyrukas, jis siekia gauti žvaigždę iš kulinarijos kritikų, kurie bet kurią dieną gali užeiti į jų restoraną. Žvaigždė pakylėtų juos į populiarumą ir leistų verslui klestėti, todėl Karstenas viską daro dėl to. Žmona Megė jau daug metų padeda siekti vyrui svajonės, tačiau pati jaučiasi jo apleista. Namuose jie augina du vaikus, o Megė netrukus pajunta iš vyro draugo prielankumą ir švelnumą, tad prasideda meilės trikampis... Iš vienos pusės istorija gana paprasta, bet režisierius neriasi iš kailio varpydamas ir maišydamas pasakojimo laikus ir kurdamas sudėtingą paprastos istorijos formą. Iš vienos pusės jam pavyksta neištikimybės istorijai suteikti virtuvinio prieskonio, nes filmas daniškai tamsus, niūrus, prislopintų gotiškų spalvų, kurie kuria trilerio įspūdį, tačiau tai nėra tikras trileris, tik atmosfera ir pasakojimo tonas imituoja, jog tai sudėtinga afera.

 

Iš tikrųjų filmas pasakoja labai paprastą monotoniją patiriančios žmonos istoriją, kuri tik nori būti geidžia ir mylima. Ne visada bendras darbas ir virtuvė leidžia išsaugoti santuoką ir gerus santykius. Galiausiai vyras visur tampa virtuvės šefu, o žmona, šiuo atveju, tik padėjėja ir kompanione. Ištirpusios tarp darbo ir šeimos vaidmenų ribos gali pridaryti problemų, sako filmas. Visgi visumoje filmas nepaisant, kad jame pasirodo „Sostų karų“ mega žvaigždė Nikolaj Coster-Waldau, atrodo, lėkštokas ir primityvus. Sakyčiau, kai kurie elementai pasiteisino, turiu galvoje, pasakojimo formas, tačiau turinio medžiaga kine sukratyta kaip bulvių maišas ratuose.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukiniai vyrai" / "Vildmænd"

 

Sveiki,

Danai seniai pagarsėję kaip gerų ir provokatyvių filmų kūrėjai, tad kasmet pirmiausia kino festivaliuose dairausi daniško kino, nes retai kada nuvilia. Scanoramoje pristatyta Thomo Daneskovo komedija „Laukiniai vyrai“ (dan. Vildmænd) (2021) žadėjo skandinaviško juoko valandas, tačiau tikriausiai reikia būti absoliučiai skandinavu, kad pajustum visas šio filmo subtilybes.

Istorija pasakoja apie savo žmoną ir dvi mažametes dukras palikusį daną Martiną, kuris ima klaidžioti Norvegijos kalnuose, apsigaubęs pirmykščio žmogaus kailių imitacijomis. Pavargęs nuo pernelyg patogaus gyvenimo, reiklios ir erzinančiai rūpestingos žmonos Martinas leidžiasi į vyrišką išbandymą kalnuose, nes žmogus pamiršo, ką reiškia vyriški išbandymai, medžioklė ir gamta. Tačiau lepūnui ir civilizacijos išnešiotam Martinui gamtoje ne ką geriau, jis simuliuoja, todėl paslapčia vis tiek naudojai išmaniuoju, apiplėšia degalinę, nes neįstengia susimedžioti maisto. Galiausiai jis miškuose susipažįsta su kontrabandininku, kuriam susiuva sužalotą koją, abu jie bėga nuo policijos į laukinių vikingų kaimelį, ieškodami laisvės ir laukinio gyvenimo...

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliuti vyriškumo išbandymo parodija. Šiuo metu itin klesti hipsteriškos vyrų grupės, kurios siūlo įvairius tautinio tradicinius išbandymus (maudynes eketėje, jėgos pratybos, grupines vyrų meditacijos...), Vakarų pasaulyje, o jau ir Lietuvoje vis labiau populiarėja vyriškos terapijos, kuriose kalbama apie profilaktinį atsiskyrimą nuo moters ir vaikų savo dvasinei sveikatai stiprinti, pabūti, kitaip sakant, su berniukais.

Martinas tikriausiai ilgėsi to ryšio, todėl jo atsiskyrimas ir išėjimas į gamtą turėjo būti įkvėptas tikriausiai tų pačių vyrų herojų, kuriuos matome dokumentikoje, kurie organizuoja asmeninius išbandymus (prisiminkime mūsų Aurimą Valujevičių), tačiau Martinas nusipenėjęs jautruolis, kurio ketinimai ir išbandymai šioje istorijoje tampa smagia tokių siekių be pasiruošimų parodija. Iš vienos pusės filmas šmaikščiai juokauja iš kultūrinių danų ir norvegų subtilybių, o iš kitos pusės rodo suglebusio ir suvaikėjusio (net sukvailėjusio) vyro karikatūrą, kuri tampa linksma pramoga šiuolaikiniam žiūrovui, kuris bent kartą mynė su dviračiu lygiais išasfaltuotais Lietuvos takeliais ir pusę metų jautėsi dėl to žygio šį bei tą gyvenime nuveikęs, nes galėjo numintais kilometrais pasidalyti socialiniame tinkle.

Filmas, nors kartais perdėtai absurdiškas, tačiau gana taikliai išjuokia mūsų sureikšmintas pastangas keisti gyvenimo tėkmę drastiškais būdais, kuriuos ryžtamės daryti prisižiūrėję Netflix serialų apie vikingus arba super didvyrius ir įtikėję, jog mums taip pat lengvai seksis kaip ir fiktyviems multiplikacinio pobūdžio serialo veikėjams. Aišku, banaliausia ir neįdomiausia filmo dalis visgi buvo tas hašišo prekeivis, kriminalinė bėgimo ir susišaudymo linija, kuri labai popsiškai suvynioja socialinio liguisto hipsterio tėčio pakrikimą į pernelyg holivudinę kriminalinę formą. Vis tik tai savito kolorito komedija, kuri nepretenduoja visiems patikti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Svečiuose" / "Nieko nesakyk" / "Speak No Evil" / "Gæsterne"

 Sveiki,

 

Šiemet Kino pavasario festivalyje pristatyta danų režisieriaus Christian Tafdrup siaubo juosta „Svečiuose“ (kai kur verčiama „Nieko nesakyk“) (dan. Gæsterne) (2022) buvo įtraukta į programą „Kritikų pasirinkimas“. Ne taip jau ir dažnai kino festivalyje sušmėžuoja siaubo filmai, o dar ir „Kritikų pasirinkimuose“.

 

Pačiame internete, kurie žiūrėjo šį filmą, atsiliepimų galima surasti pačių įvairiausių. Pripratusiems prie aiškaus naratyvo ir holivudinių siaubo filmų standartų, žinoma, kad europietiškas siaubo modelis atrodys mažų mažiausiai keistas arba nesuprantamas. Istorija pasakoja apie šiltuosiuose kraštuose dviejų šeimų pažintį. Užsimezgusi draugystė atrodo gera ir įdomi, juolab kad viena šeima danai, o kita – olandai. Praėjus kiek laiko olandai pasikviečia danus pas save pasisvečiuoti ir šeima leidžiasi į kelionę. Jau nuo pirmosios nakvynės dienos danams tampa nejauku dėl tam tikrų olandų bendravimo manierų. Keistuolių šeima turi nekalbantį berniuką, kuris kelia tam tikrą šiurpulį, o galiausiai nusigėrę olandai ima elgtis vulgariai ir netgi neapmoka sąskaitos. Galiausiai įtampa vis auga, keistenybių ir nejaukių scenų vis daugėja, tad porelė iš Danijos nori kuo greičiau grįžti namo...

 

Iš tikrųjų šis siaubo filmas įtemptas nuo pat pradžių iki galo. Ir visai čia nereikia jokių vaizduoklių ar didelių smurtinių scenų, įtampą kelia svetingumo ribos. Kas tas svetingumas ir kada yra peržengiama riba tarp draugystės ir buitinės kultūros? Veikėjai nuolat jaučiasi suvaržyti, spaudžiami kultūrinių normų ir iš to kyla auganti grėsmė pratrūkti. Kitaip sakant, režisieriui įdomios tarptautinių žmonių pažintys ir ribos, kurių dažnai laikydamiesi apsisaugojame, tačiau filmas klausia, o kas nutinka, jeigu viena pusė staiga šių normatyvų ima nebesilaikyti? Vegetarei moteriai nuolat kišama mėsa, o nebyliui berniukui nuolat aiškinama, ką ir kaip daryti, atimant bet kokią laisvę spręsti ir augti klystant.

 

Galiausiai antroji filmo dalis tampa tikru trileriu. Bėganti šeima iš Olandijos pasijunta meškos spąstuose. Sužinojusi olandų šeimos paslaptis šeima neša muilą, tačiau nesėkmingai. Jie pagrobiami. Tiesa, filmo finalas, nors ir šokiruoja, man jis kėlė daugiausia klausimų. Ir visai ne dėl to, kad nepateikiami žudikų motyvai ir kas po to su tais vaikais daroma ir kaip tie maniakai išsilaiko finansiškai ir neįkliūva teisėsaugai, bet būtent nuskriaustosios šeimos psichologija. Netekę savo dukros jie nusirengia ir leidžiasi užmėtomi akmenimis. Kaip tai įmanoma? Tas nesipriešinimas, nemėginimas susigrąžinti dukters... Man absoliučiai tampa nelogiškas, juolab kad piktadariai neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir blaiviu protu neįsivaizduoju tokios pacifistinės scenos tikrovėje. Juk daugelis dėl savęs ir vaiko būtų gerklę perkandę žudikams, tačiau būtent tas finalas išsviedžia žiūrovą į tam tikrą apmąstymų kosmosą: kodėl, kodėl, kodėl padarytas toks sprendimas? Kodėl visą filmą buvo taip gerai, taip organiškai įtempta ir įdomu, o pabaiga tampa lyg iš fantastinės srities? Manding, dar neatsakiau į šį klausimą, gal dėl to, kad filmas provokuoja, gal dėl to, kad keičiasi sąlygos ir filmo žanras ir situacija tampa simboliu – sunku įvardyti, tačiau būtent tuo filmas ir įdomus, kad jis palieka įspūdį ir nemažai klausimų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stipruolis" / "10 valandų iki Rojaus" / "10 timer til Paradis" / "Teddy Bear"

Sveiki,

Kažkada festivalyje „Scanorama“ rodytas danų filmas „10 žingsnių iki Rojaus“ dabar įvairiose interneto platformose pasiekiamas pavadinimu „Stipruolis“ (dan. 10 timer til Paradis) (2012) pasakoja apie 38 metų kultūristą Denį, kuris vis dar stipriai prisirišęs prie motinos, jam nesiseka su merginomis ir dėl to išsiruošia slapta nuo manipuliatorės motinas į Tailandą ieškoti sau merginos.

Ne visada kultūristai yra santykių ąsai ar alfa patinai, kai kada po raumenimis glūdi labai jautri ir kompleksuota asmenybė. Nors man asmeniškai atrodo kiek nuvalkiotas sprendimas veikėją siųsti į Tailandą, kur šitiek pagundų ir tiek mažai pagalbos suluošintam žmogui, tačiau šiame filme, regis, viskas tik į gerą. Už viliojimo meną ir nevykusius santykių bandymus su moterimis, šiame filme, bent man, įdomiausias dalykas buvo Denio santykiai su pakvaišėle motina. Šioji situacija rodo, kaip kartais vampyrės mamytės geba pririšti savo sūnus prie savęs, paversti juos vergais, padėjėjais, tarnais... Išties bežiūrint filmą gaila tiek pačios mamytės, nes ji vis vien pasmerkta likti vienui viena, tiek paties Denio, kad gražiausi metai prabėgo šalia mamos, stengiantis jai įtikti...

Filmas europietiškas, lėtas, po kurio lieka nemažai erdvės diskusijai. Nesu tikras, ar iki galo patikėjau Denio vaidyba ir tomis nuotykių situacijomis Tailande, truputį vietomis dvelkė pritapta sintetika, netikrumu ir nenatūralumu, bet pačios problemos apie prieraišumo problemas man labai patiko. Kur kas gyvesnis ir įdomesnis visgi atrodo X. Dolan filmas „Mamytė“ arba kitas jo filmas „Aš nužudžiau savo motiną“. „10 žingsnių iki Rojaus“ iš esmės filmas ir apie vyriškumo mitą visuomenėje. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Filmas 2007 metais su tais pačiais aktoriais buvo pateiktas kaip trumpametražis, o vėliau tapo ilgametražiu ir, manau, gurmanams ir šiaip europietiško kino mėgėjams turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela