Filmas: "Tylieji" / "De lydløse" / "The Quiet Ones"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į     Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“ (dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti, tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.

 

Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename, bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“ visais atžvilgiais toks nėra.

 

Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą, kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę: Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y. aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai, ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?

 

Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus. Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela