Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Astridos Lindgren jaunystė" / "Unga Astrid"

 

Sveiki,

 

Keista, kad iki šiol mūsų nepasiekė filmai apie legendinė vaikų rašytoją Astrid Lindgren, tačiau baigiantis antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, regis, skandinavai atsitiesė ir suskubo sukurti net du filmus apie garsiausias vaikų rašytojas: „Tuvė“ (2019) apie Tove Jansson ir „Astridos Lindgren jaunystė“ (sved. Unga Astrid) (2018) – pastarąją pirmiausia ir nusprendžiau pasižiūrėti. Filmą režisavo danų režisierė Pernille Fischer Christensen, dirbdama su švedų, danų ir norvegų garsiausiais aktoriais. Tas, kas nepraleidžia naujienų iš Skandinavijos per Scanoramą, manau, ne vienas veidas ar aktorius bus atpažintas šiame filme.

 

Filmas pasakoja apie Švedijos provincijoje religingoje daugiavaikėje šeimoje gyvenančią Astrid Ericsson (mergautinė pavardė). Kurį laiką mes stebime Astridą šešiolikmetę, primenančią Pepę Ilgakojinę su dviem kasytėm, kuri išdykauja ir pernelyg dažnai yra nepaklusni ir pasižyminti berniokiškumu. Galiausiai imlų mergaitės būdą pastebi vietos laikraštis, į kurį ji pakviečiama dirbti, o ten netrunka įsivelti į meilės romaną su gerokai vyresniu, vaikus turintį ir neišsiskyrusiu redaktoriumi. Nuo jo šešiolikmetė Astrida susilaukia sūnaus ir viskas pamažu ima panašėti į baisiausią jaunos merginos gyvenimo košmarą. Prisiklaususi vyro pažadų, ji iškeliauja į Daniją ir ten pagimdžiusi palieka naujagimį, o namuose dėl religingų tėvų yra priversta meluoti, kad ji mokosi užsienyje. Sunkus jaunos ir naivios merginos gyvenimas verčia kuo greičiau subręsti ir pamiršti mergaitiškus žaidimus. Galimas daiktas, kad vėliau tai turės įtakos ir busimiems rašytojos romanams, apsakymams vaikams. Ankstyvi suaugusiųjų sunkumai suformavo jautrią, empatišką ir kartu atsakingą merginą, kuri nepalieka savo sūnaus Danijoje, o po trejų metų parsiveža vaiką, nepaisant to, ką aplinkiniai pasakys. O netrukus susipažįsta su savo pirmuoju vyru Lindgrenu, kuriems, deja, nelemta ilgai gyventi drauge, nes 1951 m. vyras miršta, tačiau toji istorija nebeparodyta filme...

 

Manau, tai svarbus filmas, perteikiantis menkai kam žinomus faktus apie A. Lindgren jaunystę. Filme vaizduojanti mergina tikrai išgyveno neeilinius sunkumus, tačiau tikriausiai dažna mergina kiekvienoje giminėje tuo metu turėjo panašios patirties, nes turėti nesantuokinį vaiką ir dar šešiolikos, kai jauti tėvų spaudimą, motinos atšiaurumą ir turi slėpti kelionėje savo „padėtį“, ne vieną merginą traumavo. Labai panašiai išgyveno daugelis airių merginų, kurios buvo priverstos slapstytis ir meluoti dėl visuomenės spaudimo ir reputacijos.

 

Nepaisant šios tragedijos, manau, šis filmas vykęs dėl savo gyvumo, kurį sukūrė pagrindinė švedų-danų aktorė Alba August, pasinėrusi visomis išgalėmis į šį žaižaruojantį ir įvairias charakterio spalvas atskleidžiantį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar tokią Astridą įsivaizdavau, ir apskritai, ar aš įsivaizdavau. Daugelis iš mūsų tikriausiai ją prisimena jau pagyvenusią vaikų rašytoją, duodančią retus interviu iš savo namų Stokholme. Šiemet, 2022 metų sausio 28 dieną, sukako 20 metų, kai autorė mirusi. Nors filmas neperžengia ir neanalizuoja literatūriškos Lindgren pusės, galima iš filmo nemažai spręsti, kad sunkus gyvenimas ir ankstyva motinystė tampa ne tik gniuždančiu gyvenimo išbandymu, bet ir stiprybę suteikiančiu patyrimu, kuris vienaip ar kitaip turės įtakos autorės kūrybiniam gyvenimui. Filmas charizmatiškas, kiek holivudiškai skandinaviškas, bet susižiūrėjo tikrai gerai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela