Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Karas" / "Krigen"

Sveiki,

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, tuo daugiau „Kino pavasaryje“ gerų filmų. Vienas iš tokių danų režisieriaus Tobias Lindholm „Karas“ (dan. Krigen). Na, režisierius dirbęs su garsiausiais ir kokybiškiausiais šiuolaikinio danų kino projektais ir apskritai šiemet danų ir apskritai skandinavų kinui „Kino pavasaris“ skiria ypač daug dėmesio. Sakau, šunys matė, kad drama apie karą, baisiai niūri, tačiau pasikliaudamas danų kino kokybe ir žinoma brigada, ėjau į seansą kažin ko ypatingo nesitikėdamas.

Filmas iš esmės daugiau nei geras, jis labai geras. Dėmesys scenarijui – ypatingai. Apgalvoti dialogai, filmavimo maniera, problemos iškėlimas ir galimi jos sprendimo būdai. Na, taip, filmas pilnas plieninio šiaurietiško niūraus braižo, tačiau jis tuo ir puikus. Apie danų karius, kurie atlieka misiją Afganistane iš pažiūros atrodo nusibodusi tema, ypač iš Holivudo varpinės, kur dažniausiai didvyriais lieka amerikiečių kariai, išskerdę civilius ir teroristus. Šįkart režisieriui ir scenaristams nerūpi, už ką ir kaip kovojama, didelis dėmesys skiriamas abipušalėms santykiams: tiems artimiesiems, kurie lieka šalyje, ir tiems, kurie išvyksta į misiją. Koks jaudulys ir atstumas, nežinia skiria artimuosius, kaip tai paveikia vaikus – štai apie kokį karą kalba šis filmas.

Gana aiški filmo struktūra – pirmoji filmo pusė militaristinė, karo scenos, susiskambinimai su artimaisiais ir t. t. Kita filmo dalis – europietiško kino drama, kur lošia žmogaus sąžinė ir atsitiktinumas, sprendžiasi šeimos likimai. Aštri ir taikli režisūra brandina ir žiūrovo emocinį atsaką ne tik į karo vaizdus, bet ir į pagrindinio veikėjo vidaus gelmes. Ką jau besakyti apie aktorių parengtį – vaidyba užburianti. Smagu, kad šiame karo filme nėra didvyrių, nėra aiškios tiesos, nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Šitaip turėtų baigtis visi karai, o dar geriau – geriausias karas tas, kuris neįvyksta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyrai ir viščiukai" / "Mænd & høns" / "Men and Chicken"

Sveiki, kino piliečiai, 

Tiesą sakant, nežinojau ko tikėtis iš danų režisieriaus Anders Thomas Jenseno filmo „Vyrai ir viščiukai“ (angl. Men and Chicken) (2015) po, rodos, jau prieš šviesmečius ir daugybės erų matyto filmo „Adomo obuoliai“. Kažkaip taip ir būčiau šį filmą praleidęs pro akis festivalio repertuare, jeigu neužkliuvusi už akių režisieriaus pavardė, kurie prašėsi suklusimo. Visų pirma filmo pavadinimas tikrai nekelia pasitikėjimo, nes skamba pernelyg iš „Amerikietiško pyrago“ repertuaro, tačiau tik ne pas šį režisierių, juk svarbiausia turinys, ne filmo pavadinimas.

Filmas išties keistas visomis prasmėmis – scenarijus netikėtas, šmaikštus, įtraukiantis. Filmas prasideda gana makabriškai – tėvas praneša sūnums paslaptį, su kuria vyrai susitaiko kaip su tokiu pat faktu, kad šiandien lis – na, ir kas? Vėliau viskas vystoma kaip mistinė drama – vyrai keliauja į kažin kokią salą ir ten susitinka keistai atsilikusius ir pagal kitas kultūrines normas užaugusius gentainius. Pamažu nesunku nuspėti kur link eina scenarijus, kai aplinkui tiek gyvūnų, kur bendravimo forma – aptrankyti žmogų keistomis gyvūnų iškamšomis. Vien ta atmosfera ir taikliai parinktos keistenybės verčia pasijausti didžiuliame juodo humoro prisodrintame spektaklyje. Keistos brolių bendravimo taisyklės, nuolat trykštantis absurdas ir fantastiniai elementai įtraukia į visai patrauklų išgalvotą pasaulį ir nubraukia nuo žiūrovo smilkinių visas iki tol nepagrįstai sukilusias abejones.

O jeigu kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ dar tiesmukiau: tai tikriausiai šiemet kol kas pati keisčiausia, originaliausia ir labiausiai nustebinusi mane komedija ir dėl to mėlynai „laikinu“ ir rekomenduoju tiems, kurie iš komedijų seniai ką nors įdomaus nematė ir nebesitikėjo. Na, taip, derėtų dar paminėti, kad netikėtą amplua sukuria vienas geidžiamiausių Europos aktorių ir „Hanibalo“ serialo žvaigždė Mads Mikkelsen. Belieka pridurti – jis ir šįkart puikus. Filmas, kuris ne ką prastesnis už „Adomo obuolius“. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela