Filmas: "Akloji zona" / "Blindsone"

Sveiki,

Scanoramoje rodytas aktorės ir režisierės Tuva Novothny debiutinis filmas „Akloji zona“ (novr. Blindsone) (2018), manau, daugeliui įstrigs atmintin dėl emocionalumo. Vienu nepertraukiamu kadru nufilmuotas pusantros valandos filmas savo technika galėtų varžytis nebent su vokiečių filmu „Mano vardas Viktorija“ (2015), tačiau pastarasis kur kas labiau netikėtas, nes kečiasi ne tik veikėjai, bet ir žanras, o štai „Akloji zona“ labiau sutelktas į vieną pagrindinį įvykį – mergaitė žudosi, o tėvams didžiulis šokas.

Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė (iki tragedijos) buvo labai bauginanti. Atrodo, kad nieko nevyksta, atrodo, mergaitės iš po treniruotės šnekasi ir netrukus įvyks kažkas labai baisaus – apiplėšimas, išžaginimas, pagrobimas, o gal staigi avarija. Visgi režisierei rūpėjo ne tiek siužetas, ne tiek netikėti posūkiai (nors užtenka šiam filmui ir vieno), o būtent begalinis motinos skausmas. Motina važiuoja žiaukčiodama paskui greitąją, visos emocijos yra šoko būsenoje, todėl aktorė Pia Tjelta pasidarbavo kaip reikiant perteikdama psichofizinius elgsenos ypatumus. Ilgas nenutrūkstantis kadras iš žiūrovo reikalauja begalinio susikaupimo, kone ne mirksėjimo ir, žinoma, empatijos, susitapatinimo su tragedija, nes kitu atveju filmas atrodys kaip ištęsta begaline katastrofa su smulkmeniškomis kelių žmonių hiperbolizuotomis tragedijomis. O ką, neužtenka pasaulyje masinių katastrofų? – pasakytų koks nors cinikas. Tačiau susitapatinti gana lengva, nes aktorė jausminga, o tragedija, jeigu pagalvosime apie savo aplinkos žmones, taip pat paneria į šoko būseną, todėl žiūrovas yra veikiamas būtent katastrofos ir šoko būsenų rezonanso, o kas jam daugiau belieka...

Filmo emocijos ir vaizdavimas lyginamas su Muncho paveikslu „Klyksmas“ ekspresija. Būtent ekspresija ir yra šio filmo varomoji jėga. Kaip ir aktorė bei operatoriaus darbas. Kitą vertus šiame filme pasigedau tik esminio dalyko, kurio visada trokštu ir geidauju iš nekomercinio festivalinio filmo – pačios provokacijos, netikėtumo, filmo idėjos. Šiaip daugiau ar mažiau kituose filmuose jau matyta, pasakojimo technika ir ekspresija nebestebina, todėl filmui, atrodo, stinga ambicijos, o režisierė žaidžia jau patikrintomis dramos žanro kortomis. Pavyzdžiui, rusų režisieriaus A. Zviegincevo „Nemeilė“ veikia kur kas aštriau, įtaigiau, provokatyviau, nes per vaiko dingties tragediją atsiveria tokios tėvų ir visuomenės susvetimėjimo bedugnės, kad „Akloji zona“ atrodo kaip siauras takelis prieš greitkelį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sunaikinimas" / "Annihilation"

Sveiki,

Po Kino pavasario filmų norisi kažko kasdieniškai komercinio ir pirmasis filmas, kurį nusprendžiau pažiūrėti, yra amerikiečių fantastinė juosta „Sunaikinimas“ (angl. Annihilation) (2018), kuris vos tik pasirodęs iškart sulaukė puikių kino kritikų vertinimų ir jame pirmu planu pasirodo „Oskaro“ laureatė Natalie Portman.

Tiesą sakant, iš šios mokslinės fantastinės juostos galima tikėtis itin daug, tačiau, prisipažinsiu, kad truputį kankinausi, nes filmas beaistris, šaltas ir pernelyg sintetinis, trūko paprasčiausio režisūrinio talento derinti tai, kas žmogiška ir tai, kas fantastiška. Pernelyg filmas nuslydo į klišinį vaizdavimą – perdėm pernelyg nepaaiškinamas reiškinys, slapta organizacija, slapta moterų grupelė, einanti į paslaptingą stalkerišką zoną, kuri vadinama „virpesių zona“ ir... Tiesą sakant, iš šios istorijos norisi paslapties, originalumo ir netikėtumo ir, regis, scenarijus jau galėjo užsikabinti už puikios medžiagos – genetiniai mutavimai, tačiau jie liko filme veikiau tik aplinkybių dekoracijomis, nestebinantys, kažkur matyti ir siužetiškai nuspėjami.

Vietomis filmas artėja prie trilerio apie paikas ekspedicijas kur nors negyvenamoje planetoje, bet veikėjų psichologija pernelyg nuspėjama ir vykdoma pagal visą eilę jau matytų panašių aplinkybių filmuose. Natalie Portman iš esmės superinė aktorė, bet kai filmas lėkštokas, o idėjinis matmuo paviršutiniškas, o praradusios moters tipažas šabloniškas – nėra gelmės, nėra ir aktorinio meistriškumo viršūnės. Galima pagirti nebent filmo filosofinę pabaigą, kuri šiek tiek priminė filmą „Sielonešė“ ar tą patį apie ateivius „Atvykimas“, bet kai filmas turi tik beaistrę, bet neblogą idėją, tada kūrinys tiesiog nejaudina ir daryk nors tu ką.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karas" / "Krigen"

Sveiki,

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, tuo daugiau „Kino pavasaryje“ gerų filmų. Vienas iš tokių danų režisieriaus Tobias Lindholm „Karas“ (dan. Krigen). Na, režisierius dirbęs su garsiausiais ir kokybiškiausiais šiuolaikinio danų kino projektais ir apskritai šiemet danų ir apskritai skandinavų kinui „Kino pavasaris“ skiria ypač daug dėmesio. Sakau, šunys matė, kad drama apie karą, baisiai niūri, tačiau pasikliaudamas danų kino kokybe ir žinoma brigada, ėjau į seansą kažin ko ypatingo nesitikėdamas.

Filmas iš esmės daugiau nei geras, jis labai geras. Dėmesys scenarijui – ypatingai. Apgalvoti dialogai, filmavimo maniera, problemos iškėlimas ir galimi jos sprendimo būdai. Na, taip, filmas pilnas plieninio šiaurietiško niūraus braižo, tačiau jis tuo ir puikus. Apie danų karius, kurie atlieka misiją Afganistane iš pažiūros atrodo nusibodusi tema, ypač iš Holivudo varpinės, kur dažniausiai didvyriais lieka amerikiečių kariai, išskerdę civilius ir teroristus. Šįkart režisieriui ir scenaristams nerūpi, už ką ir kaip kovojama, didelis dėmesys skiriamas abipušalėms santykiams: tiems artimiesiems, kurie lieka šalyje, ir tiems, kurie išvyksta į misiją. Koks jaudulys ir atstumas, nežinia skiria artimuosius, kaip tai paveikia vaikus – štai apie kokį karą kalba šis filmas.

Gana aiški filmo struktūra – pirmoji filmo pusė militaristinė, karo scenos, susiskambinimai su artimaisiais ir t. t. Kita filmo dalis – europietiško kino drama, kur lošia žmogaus sąžinė ir atsitiktinumas, sprendžiasi šeimos likimai. Aštri ir taikli režisūra brandina ir žiūrovo emocinį atsaką ne tik į karo vaizdus, bet ir į pagrindinio veikėjo vidaus gelmes. Ką jau besakyti apie aktorių parengtį – vaidyba užburianti. Smagu, kad šiame karo filme nėra didvyrių, nėra aiškios tiesos, nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Šitaip turėtų baigtis visi karai, o dar geriau – geriausias karas tas, kuris neįvyksta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela