Filmas: "Metų pilietis" / "Kraftidioten"

 Sveiki,    

Išilgusiems rimto skandinaviško kino iš dalies galėčiau parekomenduoti Hans Petter Moland režisieriaus juodosios komedijos dramą-trilerį „Metų pilietis“ (norv. Kraftidioten) (2014). Bet tik iš dalies, nes tai filmas vienas iš tų, kuris ganėtinai žiaurus, šiaurietiškai šaltas ir jame veikia trileriams būdingi įvykiai. Istorija pasakoja apie metų garbės pilietį, sniego kelių valytoją Nilą, kuris vieną dieną gauna žinią, jog stotyje rastas jo sūnaus lavonas, perdozavęs narkotikų. Nilas įsitikinęs, kad jis pažinojo sūnų ir šis niekada nieko panašaus nevartojęs, tačiau palūžęs ir vos nenusižudęs tėvas visgi susizgrimba, kad jeigu mirti, tai mirti atkeršijus žudikams. Nilas pamažu prisikasa prie įtakingo narkotikų prekeivio, bet ar jam užteks jėgų jį nugalėti?

Filme pasirodo bene garsiausias pasaulyje švedų aktorius Stellan Skarsgård, kurio visi sūnūs daugiau ar mažiau tapo Holivudo žvaigždėmis. Čia jis kaip visada užtikrintai perteikia sunaikinto vidinio tėvo dramą, tačiau filmas labiau makabriškai orientuojasi ne į dramą, o, sakyčiau, saikingą šiaurietišką „tarantinišką“ pasakojimą, kuriame žmogiškumą netekusiems žmonėms belieka tik galios žaidimo taisyklės ir pinigai. Iš esmės filmo struktūrą nesunku nusakyti, nes ji sukurta užrašų knygutės (ką privalau nužudyti) principu, tad belieka tik laukti, kada išaiškės finalas.

Ne ką keistesnis ir blogiečio Ole vaidmuo, kurį atliko Pål Sverre Hagen. Pastarasis perteiktas kaip karštakošis, infantilus ir bukas cholerikas, kuris daro staigius ir pavojingus sprendimus ne dėl to, kad tokio būdo, o, atrodo, kad yra per bukas apskritai daryti strategijas. Žiūrėjau aš visą filmą į jį ir vis galvojau, kaip tokio būdo bernelis tapo tokio pavojingo verslo šeimininku, juk jam paprasčiausiai pernelyg mažai smegenų, bet dėl to filmas dar įdomesnis, nes netipinis sugedęs blogiukas iš tikrųjų pagyvina šį šiaurietišką filmą. Visumoje nepasakyčiau, kad istorija kažkuo ypatinga ir išskirtinė, filmas tikriausiai (bent jau man) greitai pasimirš, bet nepaisant visko, tai europietiškai sukaltas trileris, kuris skiriasi savo atmosfera ir pateikimu nuo Holivudo, tad pažiūrėti bent kartą ir nesigailėti dėl tuščiai išvaistyto laiko, manau, galima, nors visgi labiau rekomenduočiau to paties režisieriaus kur kas šaunesnę ir įdomesnę „Vogti arklius“ ekranizaciją.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Akloji zona" / "Blindsone"

Sveiki,

Scanoramoje rodytas aktorės ir režisierės Tuva Novothny debiutinis filmas „Akloji zona“ (novr. Blindsone) (2018), manau, daugeliui įstrigs atmintin dėl emocionalumo. Vienu nepertraukiamu kadru nufilmuotas pusantros valandos filmas savo technika galėtų varžytis nebent su vokiečių filmu „Mano vardas Viktorija“ (2015), tačiau pastarasis kur kas labiau netikėtas, nes kečiasi ne tik veikėjai, bet ir žanras, o štai „Akloji zona“ labiau sutelktas į vieną pagrindinį įvykį – mergaitė žudosi, o tėvams didžiulis šokas.

Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė (iki tragedijos) buvo labai bauginanti. Atrodo, kad nieko nevyksta, atrodo, mergaitės iš po treniruotės šnekasi ir netrukus įvyks kažkas labai baisaus – apiplėšimas, išžaginimas, pagrobimas, o gal staigi avarija. Visgi režisierei rūpėjo ne tiek siužetas, ne tiek netikėti posūkiai (nors užtenka šiam filmui ir vieno), o būtent begalinis motinos skausmas. Motina važiuoja žiaukčiodama paskui greitąją, visos emocijos yra šoko būsenoje, todėl aktorė Pia Tjelta pasidarbavo kaip reikiant perteikdama psichofizinius elgsenos ypatumus. Ilgas nenutrūkstantis kadras iš žiūrovo reikalauja begalinio susikaupimo, kone ne mirksėjimo ir, žinoma, empatijos, susitapatinimo su tragedija, nes kitu atveju filmas atrodys kaip ištęsta begaline katastrofa su smulkmeniškomis kelių žmonių hiperbolizuotomis tragedijomis. O ką, neužtenka pasaulyje masinių katastrofų? – pasakytų koks nors cinikas. Tačiau susitapatinti gana lengva, nes aktorė jausminga, o tragedija, jeigu pagalvosime apie savo aplinkos žmones, taip pat paneria į šoko būseną, todėl žiūrovas yra veikiamas būtent katastrofos ir šoko būsenų rezonanso, o kas jam daugiau belieka...

Filmo emocijos ir vaizdavimas lyginamas su Muncho paveikslu „Klyksmas“ ekspresija. Būtent ekspresija ir yra šio filmo varomoji jėga. Kaip ir aktorė bei operatoriaus darbas. Kitą vertus šiame filme pasigedau tik esminio dalyko, kurio visada trokštu ir geidauju iš nekomercinio festivalinio filmo – pačios provokacijos, netikėtumo, filmo idėjos. Šiaip daugiau ar mažiau kituose filmuose jau matyta, pasakojimo technika ir ekspresija nebestebina, todėl filmui, atrodo, stinga ambicijos, o režisierė žaidžia jau patikrintomis dramos žanro kortomis. Pavyzdžiui, rusų režisieriaus A. Zviegincevo „Nemeilė“ veikia kur kas aštriau, įtaigiau, provokatyviau, nes per vaiko dingties tragediją atsiveria tokios tėvų ir visuomenės susvetimėjimo bedugnės, kad „Akloji zona“ atrodo kaip siauras takelis prieš greitkelį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela