Filmas: "Metų pilietis" / "Kraftidioten"

 Sveiki,    

Išilgusiems rimto skandinaviško kino iš dalies galėčiau parekomenduoti Hans Petter Moland režisieriaus juodosios komedijos dramą-trilerį „Metų pilietis“ (norv. Kraftidioten) (2014). Bet tik iš dalies, nes tai filmas vienas iš tų, kuris ganėtinai žiaurus, šiaurietiškai šaltas ir jame veikia trileriams būdingi įvykiai. Istorija pasakoja apie metų garbės pilietį, sniego kelių valytoją Nilą, kuris vieną dieną gauna žinią, jog stotyje rastas jo sūnaus lavonas, perdozavęs narkotikų. Nilas įsitikinęs, kad jis pažinojo sūnų ir šis niekada nieko panašaus nevartojęs, tačiau palūžęs ir vos nenusižudęs tėvas visgi susizgrimba, kad jeigu mirti, tai mirti atkeršijus žudikams. Nilas pamažu prisikasa prie įtakingo narkotikų prekeivio, bet ar jam užteks jėgų jį nugalėti?

Filme pasirodo bene garsiausias pasaulyje švedų aktorius Stellan Skarsgård, kurio visi sūnūs daugiau ar mažiau tapo Holivudo žvaigždėmis. Čia jis kaip visada užtikrintai perteikia sunaikinto vidinio tėvo dramą, tačiau filmas labiau makabriškai orientuojasi ne į dramą, o, sakyčiau, saikingą šiaurietišką „tarantinišką“ pasakojimą, kuriame žmogiškumą netekusiems žmonėms belieka tik galios žaidimo taisyklės ir pinigai. Iš esmės filmo struktūrą nesunku nusakyti, nes ji sukurta užrašų knygutės (ką privalau nužudyti) principu, tad belieka tik laukti, kada išaiškės finalas.

Ne ką keistesnis ir blogiečio Ole vaidmuo, kurį atliko Pål Sverre Hagen. Pastarasis perteiktas kaip karštakošis, infantilus ir bukas cholerikas, kuris daro staigius ir pavojingus sprendimus ne dėl to, kad tokio būdo, o, atrodo, kad yra per bukas apskritai daryti strategijas. Žiūrėjau aš visą filmą į jį ir vis galvojau, kaip tokio būdo bernelis tapo tokio pavojingo verslo šeimininku, juk jam paprasčiausiai pernelyg mažai smegenų, bet dėl to filmas dar įdomesnis, nes netipinis sugedęs blogiukas iš tikrųjų pagyvina šį šiaurietišką filmą. Visumoje nepasakyčiau, kad istorija kažkuo ypatinga ir išskirtinė, filmas tikriausiai (bent jau man) greitai pasimirš, bet nepaisant visko, tai europietiškai sukaltas trileris, kuris skiriasi savo atmosfera ir pateikimu nuo Holivudo, tad pažiūrėti bent kartą ir nesigailėti dėl tuščiai išvaistyto laiko, manau, galima, nors visgi labiau rekomenduočiau to paties režisieriaus kur kas šaunesnę ir įdomesnę „Vogti arklius“ ekranizaciją.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas, kurį pastatė Džekas" / "The House That Jack Built"

Sveiki,

Teko laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria, kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Filmas pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai, visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai, o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros) apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis – be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando „praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes. Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.

Iš esmės visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną, troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai, galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą, tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis traukinys į Lisaboną" / "Night Train to Lisbon"

Sveiki,

Kai pasirodė romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“, jį puikiai pasitiko literatūros kritikai ir tik laiko klausimas, kada kas nors imsis šį kūrinį ekranizuoti. Tai visgi nutiko ir „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (angl. Night Train to Lisbon) (2013) pasirodė su pritrenkiančio sukirpimo aktoriumi Jeremy Irons, tačiau filmas kino kritikams taip neįtiko, kad bemaž filmą supeikė visi, kas tik galėjo.

Visgi nusprendžiau surizikuoti, nes norėjosi kažko romantiškai poetiško, pasivaikščioti po Lisaboną ir, galima sakyti, kad iš dalies šis filmas pateisino mano lūkesčius. Šveicarijos Berne gyvenantis profesorius ima elgtis keistai – meta visus darbus ir išvyksta į Lisaboną, rankoje turėdamas mažą knygutę, kurią parašė revoliucionierius iš Lisabonos. Nuolat skaitydamas jo filosofinę rašliavą, jis kone žurnalistiškai narplioja mirusio autoriaus gyvenimą, susipažįsta su gausybe žmonių ir pats pamažu iš nuobodžiaujančio snobo keičiasi... Jeigu tikitės įtempto detektyvo – pamirškite. Filme iš esmės pasakojamos dvi istorijos – anų laikų Lisabonoje gyvenusių revoliucionierių ir J. Ironso atliekamo personažo šių laikų Lisabonoje. Iš nuolaužų lipdoma politinė ir meilės istorija, čia nusikeliant į praeitį, čia vėl pasakojant iš šių dienų perspektyvos.

Visgi nepasakyčiau, kad išties neblogos fabulos filmas mane jaudintų. Kažko jame visgi trūko arba buvo per daug. Tie sintetiniai poetiniai intarpai, na gerai, dovanoti, tačiau atrodo, kad filmas ištęstas, jame trūksta kibirkšties iš pagrindinio veikėjo, toks jausmas, kad J. Ironsas neišnaudotas iki galo, toks tylenis profesorius, kartais itin erzinantis, atrodo net nelogiškas, kodėl dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus, leidžiasi kaip koks jauniklis neracionaliems ir instinktyviems sprendimams. Kitą vertus lyg ir viskas logiška: visą gyvenimą nugyvenęs racionalų gyvenimą troško tikrojo gyvenimo nuotykio. Filmas vizualiai papildytas Lisabonos gatvelėmis – žavu ir gražu. Šiek tiek pačios Portugalijos istorijos ir kitų dalykų, bet visumoje pažiūrėjus filmą, neapleidžia jausmas, kad puiki knyga nugrybavo iki vidutiniškos ekranizacijos, stokodama originalesnių sprendimų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus virš Berlyno" / "Aistros sparnai" / "Der Himmel über Berlin" / "Wings of Desire

Sveiki,

Žiūrėdamas vokiečių filmą „Dangus virš Berlyno“ – kai kur verčiama pagal anglišką pavadinimo versiją „Aistros sparnai“ arba „Troškimo sparnai“ – (vokieč. Der Himmel uber Berlin) (1987), nejučia iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg trumpam būčiau susigrąžinęs vieno mėgstamiausio savo režisieriaus A. Tarkovskio kino magiją. „Dangus virš Berlyno“ pelnęs Kanuose geriausio režisieriaus apdovanojimą tikriausiai galėtų laisvai pretenduoti ir į vieną geriausių visų laikų vokiečių filmo titulą...

Žiūrėdamas šį filmą vis bandžiau prisiminti amerikietišką versiją „Angelų miestas“ su M. Rayan bei N. Cage, tačiau nors užmušk, nieko itin panašaus nepavyko pamatyti. Netgi mini serialas su Meryl Streep ir kitais garsiais amerikiečių aktoriais „Angelai Amerikoje“ labiau priminė nei anoji juosta. Visgi filmas europietiško lygio, taigi, ir visai kita kino lyga. Vizualiai patrauklus, apgalvotas ir sudėtingai filosofiškas. Po Berlyną „nardo“ pulkai angelų, kurie iš pažiūros globoja, iš pažiūros tik stebi ir nieko negali padaryti, kol vienas iš angelų susigundo tapti žmogumi, kad galėtų pajusti žmogišką ribotumą. Šiek tiek kino magijos, šiek tiek biblijinių motyvų, šiek tiek urbanistinio eksperimentinio kino užuominų ir turime išties gerą kiną.

Gerai, prisipažinsiu, kad ne viskas šiame filme patiko. Ypač banaloka pasirodė meilės istorija – angelas tampa žmogumi dėl ant cirko trapecijos šokančios liūdnos moters. Tas ištęstas jųdviejų susitikimas tikrai vilkinosi, o muzikinės pankroko scenos šiandien atrodo gerokai nepasiteisinusios, bet kaip man patiko pirmasis filmo pusvalandis – jis man stipriausias! Neaprėpiami Berlyno vaizdai iš aukštybių, visur nardantys angelai, mistiški ir netgi demoniškai bauginami kadrai iš bibliotekos, tie angelų žvilgsniai – tai iš tikrųjų tai, ko norėjosi visame filme, bet netrukus filmas tapo neįmanomos meilės istorija, nors iš esmės aprėpia visą Berlyno marginaliją. 

Netradicinė pateiktis – beveik visas filmas „sudurstytas“ ne iš natūralių bendravimo formų, bet iš ilgų monologų apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kuriuos tenka angelams išklausyti. Taigi ne vien angelams, bet ir patiems žiūrovams, tad filmas dar tampa ir labai literatūriškas. Daug šiai dienai egzotiško anų laikų Berlyno vaizdinių, kurie dar mena Antrojo pasaulinio karo žaizdas, bet nušvitus spalvotiems kadrams, akivaizdu, kad Berlyno sienos griūtis ir naujasis pokytis jau nebe už kalnų.

Filmas išties gurmaniškas, vizualus, filosofinis ir gilus. Gal dėl to, kad filmas stengiasi aprėpti ir papasakoti ne vien asmeninę istoriją, bet tai, kas apskritai pavyksta retai – viso miesto, o kartu ir žmonijos gyvenimo prasmę.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Trečiojo Reicho žlugimas" / "Der Untergang"

Sveiki,

Jau kokį dešimtmetį galvojau pažiūrėti filmą „Trečiojo Reicho žlugimas“ (vokieč. Der Untergang) (2004), kuris pasakoja apie paskutines Adolfo Hitlerio dienas iki jo savižudybės. Daugelio pamėgtas filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas ir šiaip veikia puikiai ir įtaigiai kaip edukacinė priemonė apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau filmas, pasirodo, ne šiaip sau geras, o geras kaip ir meno kūrinys.

Besidomintiems istorija ir žinantiems Hitlerio asmenybę bei jo charakterį, šis filmas kažin kažko naujo nepapasakos, tačiau lygiai tas pats žiūrėti Mana Lizos reprodukciją per Googlę arba iš tikrųjų pamatyti kabančią Luvre. Lygiai tas pats ir su filmu, jis dvelkia kruopštumu atkasti ir restauruoti paskutines diktatoriaus dienas. Dievaži, ir kūrėjams pavyko. Pasirodo, kas vyko bunkeryje paskutinę parą, liudija ir išlikusios sekretorės pasakojimai, todėl atkurti maždaug tikruosius faktus gal ir nebuvo jau taip sunku, tačiau kiek reikėjo įdėti pastangų kuriant tragedijos prisodrintą atmosferą – už tai filmą galima pagirti. Čia nerasite specialiai sukurtų trilerio siužetų ar bandymo istoriją pritemti prie tokių įvykių, kurių nebuvo... Pasirodo, istorinės medžiagos užtenka kuo puikiausiai, kad būtų ramus, įtaigus ir autentiškumą demonstruojantis vaidybinis filmas. 

Daug puikių ir mums menkai žinomų vokiečių aktorių prisidėjo prie šio filmo. Reiktų visgi išskirti Hitlerio vaidmens atlikėją šveicarą Bruno Ganz, kuris išties sukūrė įtikinamą, kone epinį vaidmenį. Filmas niūrus kaip ir visi filmai, kruopščiai stengiantys atkartoti to meto atmosferą. Šiaip filme stebina ir toji kituose filmuose neatskleista pusė, kad visgi ir patys esesininkai buvo aukos. Stebino jų atsidavimas nacionalistinėms idėjoms, ypač po Hitlerio mirties, kai vos ne kas antras išsitraukęs šautuvą nusišauna, primena tuos senus pasakojimus apie baltų pilis, kada išsižudydavo visi pralaimėjusieji mūšį, kad tik priešams nepatektų į rankas.

Šiaip filmas ilgas, rimtas, reikalauja susitelkimo ir atsidavimo, tačiau kuo toliau žiūrisi, tuo labiau įtikina, „paima“ žiūrovą ir akimirkai kiek kitaip „nuspalvina“ žinias apie Antrąjį Pasaulinį karą. Patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela