Filmas: "Namas, kurį pastatė Džekas" / "The House That Jack Built"

Sveiki,

Teko laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria, kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Filmas pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai, visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai, o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros) apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis – be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando „praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes. Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.

Iš esmės visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną, troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai, galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą, tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš bangas" / "Breaking the Waves"

Sveiki, 

Kažkada paklausė manęs, ar Lars von Trier kartais nėra mano mėgstamiausias režisierius? Permečiau galvoje matytus jo filmus, kai kurie patiko, kai kurie nelabai, tačiau tenka pripažinti, kad jis vienas labiausiai provokuojančių pripažintų režisierių, kurio kiekvienas darbas sulaukia nemenko atgarsio. Dar nematyta jo drama „Prieš bangas“ (angl. Breakig the waves) (1996) iš tikrųjų patraukė ne tiek dėl to, kad jį sukūrė Lars von Trier (nors ir dėl jo), kiek dėl britų aktorės Emily Watson, kuri už šį vaidmenį pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, įskaitant ir „Oskarą“.

Išties filmas labai „trieriškas“, nuolat banguojanti kamera lyg ir sufleruoja, jog viskas buitiškai gyvenimiškai permatoma, bet kartu turi, kaip visada, ryškių religinių poteksčių. Šis filmas apie keisto infantilios, nesubrendusios moters charakterį, kuri turi savyje „mažą mergytę“, staiga smarkiai prisiriša prie vyro ir pirmoji filmo dalis lyg primintų kitą režisieriaus darbą – „Melancholija“ (2011). Vestuvės, nekaltybės praradimas, nepažinta erotika lyg ir viskas banalu, tačiau kaip viskas atrodo įtikinama E. Watson akyse, kad tiesiog eina šiurpas. Neįtikėtinai stiprus aktorės pasirodymas, tokie saviti nuo normos nukrypę charakteriai visada kine sublizga ir teikia nepaprasto malonumo. Kaip visada filmas rutuliojasi labai žemiškai, tačiau tos religinės potekstės, Magdalietės ir iškreipto vidinio tikėjimo veidrodis kuria laimės absurdą. Puikus scenarijus neprailgsta pustrečios valandos seanse.

Nors filmui jau daugiau nei 20 metų, tačiau jis daugeliui naujosios kartos ir atrandančių rimtą ir gerą filmą gali padaryti nemenką įspūdį. Gražioje airiškoje aplinkoje nufilmuota juosta pritraukia savo iš pirmo žvilgsnio „nenormaliais“ charakteriais, kurie beregint tampa kažkokiais natūraliai savais. Filmas, kaip ir visi Von Trier darbai, reikalauja nemenkų diskusijų dėl moralės, religijos, tikėjimo, požiūrio į pasaulį ir t. t. Gurmaniškas provokuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė II" (2 dalis) / "Nymphomaniac Vol. 2"

Sveiki,

Antroji Lars von Trier dalis „Nimfomanė II“ (angl. Nymphomaniac Vol. II) (2013) visgi mane smarkiai nustebino. Kažkaip po pirmosios „Nimfomanės“ dalies neturėjau itin didelio entuziazmo imtis antrosios filmo dalies, tačiau pažiūrėjau ir nustebau – ji kur kas įspūdingesnė. Aišku, vertinti reiktų abiejų dalių visumą, nes pirmiausia filmas buvo filmuojamas neatskirai, o kaip vientisas filmas, tačiau jį dėl komercinių niuansų ir trukmės teko iškeroti.

Antroji dalis, kaip ir tikėjausi, buvo kur kas tamsesnė, juodesnė. Pagaliau įvesti ir mistiniai niuansai – regėjimai, kurie buvo daugiau plėtojami „Antikriste“ ir „Melancholijoje“ (L. von Trier „Nimfomanėmis“ užbaigė savo depresijos kūrybos trilogiją). Antrojoje dalyje kur kas daugiau nuogumo, genitalijų, kur kas daugiau savęs žalojimo nei ieškojimo, savęs atradimo ir susitaikymo. Sadomazochistinės scenos gana aštrios, kondensuotos, tačiau už jų veriasi sudėtingas dvasinis personažo suluošinimas. Antrojoje dalyje toliau tęsiasi nimfomanės išpažintis su nepažįstamuoju namuose. Išpažintis kaip apsivalymo elementas – labai įdomios intelektualo ir nimfomanės susikalbėjimo lygmenys, apie kuriuos daugiau pamąstyti galėtų intelektualusis žiūrovas. Žinoma, pati filmo pabaiga, kaip ir „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, „Antikristus“ yra staigi, netikėta ir brutali. Tiesą sakant, atomazga labai nustebino, o tai gero filmo bruožas.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs abi dalis, tik galiu apgailestauti, kad po pirmos dalies nemenką dalį žiūrovų gali atbaidyti žiūrėti antrąją dalį, į kurią sueina visi taškai ant „i“. Po brutaliu filmu slepiasi kažkas nepaprasto, intelektualaus, įdomaus, provokuojančio, rėkiančio, o tai būtina pamatyti. Patiko tolesnis organiškas aktorių darbas. Šioje dalyje buvo atradimas jaunoji aktorė Mia Goth, kuriai neseniai sukako 20 metų – šioje dalyje ji vaidina penkiolikmetę, kuri mylisi su nimfomane ir galiausiai tampa tikra rakštimi. 

Tai pajautos filmas, kvėpuojantis gana destruktyviais ir šaltais tonais, tačiau man patinka išlietas ir sukultas kiaušinis kine. Dėl jo verta pasinerti į kančių istorijas, kitaip kinas neturėtų dvasios.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė" / "Nimphomaniac Vol. 1"

 

Sveiki, kino gurmanai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti naujausią danų režisieriaus Lars von Trier darbą „Nimfomanė“ (angl. Nimphomaniac Vol. 1) (2013), kurį galėjote išvysti ne tik „Kino pavasario“ repertuare, bet ir didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose. Jau labai ilgą laiką stebiu šio režisieriaus darbus, todėl po „Melancholijos“ mane labai domino, kuo visgi režisierius užbaigs savo depresijos trilogija – ji pranoko didžiausius lūkesčius, ne, ne tematika, bet gausa – paskutinis darbas trunka beveik keturias valandas, todėl jį reikėjo skaldyti net į dvi atskiras dalis. Aišku, kino teatrai išlošė, išlošė tikriausiai ir režisierius, kuris, pripažinkime, labai garsėja savo brutaliais pareiškimais. „Nimfomanė“ taip ir nebuvo įtraukta į Tarptautinį Kanų kino festivalį, galima numanyti dėl kokių priežasčių.

Taigi „Nimfomanė“... Apie nimfomanes jau teko regėti filmą „Nimfomanės užrašai“, tačiau ne ką ir beatsimenu, tik kai kurias scenas. L. von Trier tikriausiai nimfomanę įsiminsiu ilgam dėl kelių priežasčių – atvirumo, savito braižo, skandalo ir jau žinomų aktorių. Aišku, nebeminėsiu to, kad Lietuvos kino teatrai norėjo atsisakyti rodyti šią juostą ir suskubome rašyti įvairias peticijas ir protestuoti... Pažiūrėjau pirmąją dalį ir ji manyje paliko įdomių dalykų. Ne, tai nėra geriausias Triero darbas, bent jau man – gal reikėjo žiūrėti iškart abi dalis? Bet antrąją visgi nusprendžiau pažiūrėti rytoj. 

Nėra šiame filme tiek daug pornografijos, kiek tikėjausi, na, antrojoje dalyje jos gali pagausėti. Nesuprantu, kodėl tokius skandalus kelia žmogaus genitalijos? Juk tai žmogaus kūnas. Tik žmogaus kūnas neturėtų būti menkinamas moralinių vertybių, bet tai kita kalba, apie kurią režisierius savo filme kalba mažiausiai. Savęs nuvertinimas, žalojimas, priežastys, genezė raiška yra svarbiausi šio filmo komponentai. Jau vien ką reiškia panaudota valso muzika, kurią naudojo legendinis režisierius Stenlis Kubrikas savo paskutiniame irgi smarkiai erotizuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999). Daug erotizuotų vaizdų, jie gana įdomūs – ne tokie, kokie buvo „Antikriste“, kai sulėtinti kadrai priminė ne lytinį aktą, o kažkokį kosminį šokį. Šis filmas mažiau mistifikuotas, jis realesnis, neturi kosminio prado, čia netyko apokalipsė ir apskritai labai skiriasi nuo „Antikristo“ ir „Melancholijos“, kad net imi galvoti, kad ši depresijos trilogija apskritai nėra viena su kita susijusi ir ji lieka tik už kadro, pačiame L. von Triero gyvenime.

Filme įdomūs personažai, aktoriai. Labai nustebino Uma Thurman, kuri suvaidino paklaikusią ponią H. Labai žavi jauna, lolitiškos išvaizdos aktorė Stacy Martin, kuri iki tol nebuvo niekur regėta ir, galimas daiktas, tapo von Triero atradimu. Jau nekalbu apie visose dalyse pasirodžiusią Charlotte Gainsbourg, kuri man vis labiau ir labiau pradeda patikti – dėka von Triero, žinoma. 

Filmas labai savotiškas. Nepasakyčiau, kad jis kažkoks šedevras. Patiko labiau nei „Antikristas“, bet nepralenkė „Melancholijos“. Filmas emocionalus, aštrus, vietomis šokiruojantis, rėkiantis, tačiau visame kame pasikapsčius galima apčiuopti prasmę ir pajausti tai, ką norėjo pasakyti režisierius. Iš esmės tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela