Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amerikos mylimoji" / "American Honey"

Sveiki,

Kažkada taip nepamatytas Kino pavasaryje filmas „Amerikos mylimoji“ (angl. American Honey) (2016) vakar tapo smagiu kino atradimu. Britų režisierės Andrea Arnold filmą „Akvariumas“ (2009) teko jau matyti ir jis tikrai buvo sukėlęs nevienareikšmiškų emocijų, tad to maždaug tikėjausi ir iš „Amerikos mylimosios“.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinės amerikiečių jaunuolių, atsidūrusių socialiniame skurde, istorija. Laisvai samdoma bohemiška chunta keliauja iš miesto į miestą ir pardavinėja žurnalus. Įsivedę savas taisykles šioji kompanija labiau panaši į keliaujančią komuną, savotišką hipių ir bitninkų kartos pratęsimą ir jos centre atsiduria namus palikusi aštuoniolikmetį Star. Beveik trijų valandų juostoje nuo pat pradžių užkabina pirmieji kadrai – iš konteinerio traukiamas pašvinkęs maistas ir iki pat pabaigos, kai Star pasineria į savotiškus apsivalymo vandenis. Atrodo, kad socialinė aplinka būtų toji istorijos dalis, kuri atrodytų įdomiausia, tačiau ne ką prasčiau režisierė papasakojo ir meilės istoriją, kuri kiek naivi kaip ir patys aštuoniolikmečiai, papasakota ir bandančio ir mėginančio savo laimę patirti jauno žmogaus brendimo istorija.

Iš tikrųjų filmas pilnas apgaulingos laisvės. Atsidūrusi po Kristel padu, jaunoji klajūnė turi įvykdyti dienos normatyvą, tačiau ji pasirengusi daug ką iškęsti, kad liktų šalia mylimojo. Visgi žiūrint filmą smagiausia yra tai, kad laukinukei Star amžinai sekasi, nes atrodo, kad ji tuoj nusiris, atsitiks kažkas blogo, tuoj ja pasinaudos, išprievartaus ir režisierė parodys eilinę dramą su eiliniu pamokslu: štai kas nutinka mergaitei, kuri negavo tėvų meilės ir pabėgo iš namų. Tačiau Star visada sekasi tarsi jos vardas pateisintų jos likimą. Balansavimas ties pavojingomis socialinėmis briaunomis Star paverčia augančia ir nuolat stiprėjančia, daug apie gyvenimą suprantančia mergina.

Išties puiki režisūra ir gal man patiko kur kas labiau nei „Akvariumas“, didžiulės pagyros debiutuojančiai jaunai aktorei Sasha Lane, kuri jautriai ir jusliai perteikė Star vaidmenį, smagu matyti ir kitą priklydusį ir jau iškilusį aktorių Shia LeBeouf, kuris gal ir nežibėjo taip kaip Star vaidmens atlikėja, ir visai suprantama, nes filmas juk sufokusuotas į Star kelionę ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir jos vidiniame pasaulyje. Išties dėmesio verta juosta.

Mano vertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes" / "A Guide to Recognizing Your Saints"

Sveiki, skaitytojai, 

Tamsūs ir niūrūs filmai apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin, ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes“ (angl. A Guide to Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame, atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba, draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina – potekstės už kadro.

Filmo struktūra, kaip ir dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo, nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius, grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis, paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įniršis" / "Fury"

Sveiki,

Kol pasaulis aptarinėja Angelinos Jolie ir Brad Pitt skyrybas, aš visgi susidomėjau dar nematytais Brad Pitt filmais, o vienas iš tokių nematytų buvo karinė drama – „Įniršis“ (angl. Fury), kuri mus nukelia į 1945 metus ir pasakoja apie vokiečių fronto atsitraukimą bei paskutiniuosius žiaurius karo susirėmimus, į kuriuos įsivelia amerikiečių pulkas. Filmą sukūrė tas pats režisierius, kuris kūrė „Išbandymo dienos“ ir „Savižudybių būrys“, kuris žino, kas yra kokybiškas didis kinas. Nors „Savižudžių būrys“ ir vertinamas prieštaringai, tačiau „Išbandymo dienos“ buvo išties puikus filmas, o kaipgi su „Įniršiu“?

Sodri absoliučiai atmosferinė karo lauko drama, kur kraujas, patrankos, sviediniai ir kulkų kruša paverčia vyrus agresyviais gyvuliais. Tai filmas, kur žmogiškumas išgelbsti mūsų herojus, o žmogiškumo trūkumas kai kuriuos pražudo karo lauke. Žiūrovas nuo pat pradžių yra priverstas sirgti už amerikiečius ir laikyti kumščius, kad kuo daugiau būtų nugalabyta nacių. Iš esmės scenos sunkios, brutalios ir niūrios, todėl klasikinių filmų apie karo ir karo lauko strategijas iš tankų ir apkasų, manau, labai patiks karinių filmų mėgėjams, tačiau filmas nebūtų pritaikytas masėms, jeigu iš po viso to Antrojo pasaulinio karo lauko vaizdavimo tarsi kompiuterinio žaidimo nebūtų ir didaktinė pusė: žmogiškumas įveikia karo blogio nužmogėjimą. Jaunasis kareivis išgyvena, o visi karo veteranai, kurių širdys surambėjusios po arklių ir kitų skerdynių, atgula karo lauke. Galima išvesti ir Biblijinių minčių, minčių apie žiaurumą, apie karo prievolę ir įgytą karo patirtį kaip traumą, bet akivaizdu, kad filmas „sukaltas“ maigyti žiūrovų kantrybės jusles: brutalumo aktai karo lauke ir žiaurumo potyris kursto tarp pagrindinių veikėjų įtampą, todėl žiūrovui nelieka nieko kito, kaip pasirinkti taikiausią ir moraliausią herojų ir jį mylėti.

Visgi tai klasikinių bruožų filmas, kur yra geri ir blogi, kur yra brutalumas ir žmogiškumas, kur skiriama riba tarp šių pusių, ir galvoju, kiek mažai sukurta filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur žiūrovas paliktų už burto, be pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, kad veikėjai patys būtų kažkokie ne struktūriškai pagal aiškią naratyvinę mintį suskaidyti. Nepaisant to, filmas kupinas įtampos, pakankamai atmosferinės karo virtuvės, kuri leidžia mėgautis puikiu aktorių pasirodymu, vyriškais karo charakteriais, pajusti jų bendravimo įgūdžius, žargoną, vertybes, bauginamą požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir gyvybę. Išties nors filmas ėjo pramogai, tačiau viskas „atidirbta“ kokybiškai, kad daugiau buvo ne pramogos, o tikro karo liūdesio.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Konstantinas" / "Constantine"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart akį užkliudė fantastinis filmas „Konstantinas“ (angl. Constantine) (2005), kurį režisavo visiems puikiai žinomas „Bado žaidynių“ režisierius Francis Lawrence. Filmas iš tikrųjų man priminė „Stigmos“ (1999) ir „Egzorcizmo“ serijų mišinį su misterijos vaizdiniais. Išties nesunku greitai įvertinti „Konstantino“ kokybę – garsios aktorių pavardės Keanu Reeves, Rachel Weisz ir Tilda Swinton bei akį ir širdį traukiantis mistinis filmo kūrinys, pamasintas apokalipsiniais fantastiniais vaizdiniais.

Tiesą sakant, filmas „suskambėjo“ pusėtinai. Geri ir įtikinami vaizdai, vizualumas bei aktorių vaidyba (ypač Rachel Weisz!) lyg ir užtikrina, kad filmas nepasimirš vos jam pasibaigus, tačiau akivaizdu, jog kūrėjams pritrūko geresnio scenarijaus arba jo realizavimo būdų. Istorija pernelyg nuspėjama ir banali, nors ir bandyta sugluminti ta paika dvynių seserų istorija bei plaučių vėžiu sergančiu rūkoriumi, kuris, dievaži, ne ką šventesnis už patį Liuciferį, tačiau prispausti žiūrovo uodegos visgi nepavyko. Istorija priminė komiksą, kai kurie momentai absoliučiai holivudiniai, kaip antai likusi paskutinė kulka paskutiniam demonui staiga užsikerta ir jau tuoj demonas pasiglemš Konstantiną, tačiau ištikimas vairuotojas iš už nugaros išgelbsti jam gyvybę... Dieve, tai tokios klišės, kad norisi užsimerkti! Scenarijus vidutiniškas, todėl ir filmo turinys nesuskamba įtikinamai. Gražūs vaizdai, įdomi Tilda Swinton archangelės Gabrielės vaidmenyje, tačiau tas lekiojimas į pragarą ir apsėdimai atrodo be išmonės, nors filmo pradžia lyg ir žadėjo neblogą startą – dūžtantis senovinis veidrodis su demonu, tačiau kai pereinama prie pagrindinės istorijos, lieka šaltoka.

Nepaisant spragų ir prastoko scenarijaus, atsikartojančių klišių, filmas turi gerus aktorius, vizualumo, kai kada stebiesi, kaip „gražiai“ pavaizduotas pragaras ir nejučia susizgrimbi, kodėl filmuose niekada nerodomas Dievas, o štai pragaro velnias visada pasirodo žmogaus pavidalu. Cha! Visgi filmas gali patikti vidutiniam ir komercinio kino žiūrovams, jis tikrai nėra itin prastas, tačiau kažin kokiu itin įdomiu, dėl aktorių amplua, nepavadinčiau. Kažkodėl ir K. Reeves šiame filme man nepadarė didelio įspūdžio – šaltokas, medinis, bejausmis kaip koks eilinis D. Deep‘as, nors ko norėti, dauguma jo vaidmenys ten, kur rankoje laikomas jei ne kryžius, tai bent jau šaunamasis ginklas. 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:  6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nimfomanė II" (2 dalis) / "Nymphomaniac Vol. 2"

Sveiki,

Antroji Lars von Trier dalis „Nimfomanė II“ (angl. Nymphomaniac Vol. II) (2013) visgi mane smarkiai nustebino. Kažkaip po pirmosios „Nimfomanės“ dalies neturėjau itin didelio entuziazmo imtis antrosios filmo dalies, tačiau pažiūrėjau ir nustebau – ji kur kas įspūdingesnė. Aišku, vertinti reiktų abiejų dalių visumą, nes pirmiausia filmas buvo filmuojamas neatskirai, o kaip vientisas filmas, tačiau jį dėl komercinių niuansų ir trukmės teko iškeroti.

Antroji dalis, kaip ir tikėjausi, buvo kur kas tamsesnė, juodesnė. Pagaliau įvesti ir mistiniai niuansai – regėjimai, kurie buvo daugiau plėtojami „Antikriste“ ir „Melancholijoje“ (L. von Trier „Nimfomanėmis“ užbaigė savo depresijos kūrybos trilogiją). Antrojoje dalyje kur kas daugiau nuogumo, genitalijų, kur kas daugiau savęs žalojimo nei ieškojimo, savęs atradimo ir susitaikymo. Sadomazochistinės scenos gana aštrios, kondensuotos, tačiau už jų veriasi sudėtingas dvasinis personažo suluošinimas. Antrojoje dalyje toliau tęsiasi nimfomanės išpažintis su nepažįstamuoju namuose. Išpažintis kaip apsivalymo elementas – labai įdomios intelektualo ir nimfomanės susikalbėjimo lygmenys, apie kuriuos daugiau pamąstyti galėtų intelektualusis žiūrovas. Žinoma, pati filmo pabaiga, kaip ir „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“, „Antikristus“ yra staigi, netikėta ir brutali. Tiesą sakant, atomazga labai nustebino, o tai gero filmo bruožas.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs abi dalis, tik galiu apgailestauti, kad po pirmos dalies nemenką dalį žiūrovų gali atbaidyti žiūrėti antrąją dalį, į kurią sueina visi taškai ant „i“. Po brutaliu filmu slepiasi kažkas nepaprasto, intelektualaus, įdomaus, provokuojančio, rėkiančio, o tai būtina pamatyti. Patiko tolesnis organiškas aktorių darbas. Šioje dalyje buvo atradimas jaunoji aktorė Mia Goth, kuriai neseniai sukako 20 metų – šioje dalyje ji vaidina penkiolikmetę, kuri mylisi su nimfomane ir galiausiai tampa tikra rakštimi. 

Tai pajautos filmas, kvėpuojantis gana destruktyviais ir šaltais tonais, tačiau man patinka išlietas ir sukultas kiaušinis kine. Dėl jo verta pasinerti į kančių istorijas, kitaip kinas neturėtų dvasios.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela