Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Konstantinas" / "Constantine"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart akį užkliudė fantastinis filmas „Konstantinas“ (angl. Constantine) (2005), kurį režisavo visiems puikiai žinomas „Bado žaidynių“ režisierius Francis Lawrence. Filmas iš tikrųjų man priminė „Stigmos“ (1999) ir „Egzorcizmo“ serijų mišinį su misterijos vaizdiniais. Išties nesunku greitai įvertinti „Konstantino“ kokybę – garsios aktorių pavardės Keanu Reeves, Rachel Weisz ir Tilda Swinton bei akį ir širdį traukiantis mistinis filmo kūrinys, pamasintas apokalipsiniais fantastiniais vaizdiniais.

Tiesą sakant, filmas „suskambėjo“ pusėtinai. Geri ir įtikinami vaizdai, vizualumas bei aktorių vaidyba (ypač Rachel Weisz!) lyg ir užtikrina, kad filmas nepasimirš vos jam pasibaigus, tačiau akivaizdu, jog kūrėjams pritrūko geresnio scenarijaus arba jo realizavimo būdų. Istorija pernelyg nuspėjama ir banali, nors ir bandyta sugluminti ta paika dvynių seserų istorija bei plaučių vėžiu sergančiu rūkoriumi, kuris, dievaži, ne ką šventesnis už patį Liuciferį, tačiau prispausti žiūrovo uodegos visgi nepavyko. Istorija priminė komiksą, kai kurie momentai absoliučiai holivudiniai, kaip antai likusi paskutinė kulka paskutiniam demonui staiga užsikerta ir jau tuoj demonas pasiglemš Konstantiną, tačiau ištikimas vairuotojas iš už nugaros išgelbsti jam gyvybę... Dieve, tai tokios klišės, kad norisi užsimerkti! Scenarijus vidutiniškas, todėl ir filmo turinys nesuskamba įtikinamai. Gražūs vaizdai, įdomi Tilda Swinton archangelės Gabrielės vaidmenyje, tačiau tas lekiojimas į pragarą ir apsėdimai atrodo be išmonės, nors filmo pradžia lyg ir žadėjo neblogą startą – dūžtantis senovinis veidrodis su demonu, tačiau kai pereinama prie pagrindinės istorijos, lieka šaltoka.

Nepaisant spragų ir prastoko scenarijaus, atsikartojančių klišių, filmas turi gerus aktorius, vizualumo, kai kada stebiesi, kaip „gražiai“ pavaizduotas pragaras ir nejučia susizgrimbi, kodėl filmuose niekada nerodomas Dievas, o štai pragaro velnias visada pasirodo žmogaus pavidalu. Cha! Visgi filmas gali patikti vidutiniam ir komercinio kino žiūrovams, jis tikrai nėra itin prastas, tačiau kažin kokiu itin įdomiu, dėl aktorių amplua, nepavadinčiau. Kažkodėl ir K. Reeves šiame filme man nepadarė didelio įspūdžio – šaltokas, medinis, bejausmis kaip koks eilinis D. Deep‘as, nors ko norėti, dauguma jo vaidmenys ten, kur rankoje laikomas jei ne kryžius, tai bent jau šaunamasis ginklas. 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:  6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rudens kraujas" / "Rudeninis kraujas" / "Autumn Blood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Žinote, visada pykstu, kada žmonės tiesiog tingia arba išgalvoja naujus filmų pavadinimų vertimus, taip nutiko ir su „Rudens kraujas“, „Rudeninis kraujas“ ir net „Rudeniškas kraujas“ (angl. Autumn Blood) (2013) filmu. Apsispręskite žmonės, kaip jūs verčiate, nes nebėra, žiūriu, jokio skirtumo, tarp šių pavadinimų? Ak...

Grįžtant prie filmo trumpai ir išsamiai pasakysiu, kad BEVEIK patiko. Filmo apskritai niekada nebūčiau žiūrėjęs, nes trileriais nesižaviu, o štai aktore Sophie Lowe tiesiog akis traukia paspoksoti. Po filmo „Gražioji Keitė“ (2009), kurioje ji fantastiškai pasirodė dramoje apie brolio ir sesers intymius reikaliukus, ilgai laukiau, kol ją vėl išvysiu kine. „Rudens kraujas“ – tai panašaus stiliaus pasakojimas kaip ir „Gražioji Keitė“, bet žymiai nuobodesnis siužetas. Aišku, režisierius kitas, bet plieninė ir šalta atmosfera tiesiog kartais migdančiai žudo žiūrėti iki galo. Taip, nepaprastai gražūs vaizdai, gamta, kalnai, melsvi upeliai, karvės, pilnais tešmenimis pieno, tiesiog ne gyvenimas, bet pastoralė! Aišku, daug dramos, motinos mirtis, šūviai, šiaurietiškas kalnų žmonių brutalumas, vyrai, slankiojantys po langais ir prievartaujantys mergeles... Na, baisu, aš suprantu, bet kam šitaip mirtinai viską ištęsti iki nebegalėjimo? Kiekvieną veiksmą, menkesnį emocinį pasikeitimą keičia pribloškiantys gamtos vaizdų ir reiškinių vaizdai, tari tarsi norėtą ant ledų uždėti papildomų ledų. Retkarčiais pasijutau žiūrėdamas ne trilerį, bet „Nacional Geographic“ kanalą, kur dingsta visa intriga ir įdomumas, išgyvenimas dėl herojų.

Kadras iš filmo "Rudeninis kraujas".

Filme kur kas kraupiau atrodė spinte ir po lova besislepiantys vaikai nuo socialinės darbuotojos, nei ant upės kranto žaginama ir visiškai nesipriešipriešinanti bei nerėkianti jauna mergina. Kvailai atrodo ir finalas, kuris iš to noro sukurti kažkokį nebyliąją jausmų ir simbolių piešimą gestais ir žvilgsniais atleidimo ir pasidavimo kovą. Natūralumo filme išties mažai. Tai karkasinis, netikras, sintetinis filmas, norintis brutaliai pakalbėti apie šį bei tą, bet iš esmės pusę kadrų būtų galima iškirpti. Aišku, yra siužetas, noras ir bandymas per gamtą sieti žmogaus prigimties puses, tačiau filmas varginantis, herojų veiksmai neįtikina ir šiaip kažko trūko. Ką atsiminsiu iš viso filmo, tik tą išaukštintą nuostabiąją gamtą ir skaisčias lyg jaunos kumelės aktorės Sophie Lowe akis. Daugiau kaip ir nieko.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela