Filmas: "Rudens kraujas" / "Rudeninis kraujas" / "Autumn Blood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Žinote, visada pykstu, kada žmonės tiesiog tingia arba išgalvoja naujus filmų pavadinimų vertimus, taip nutiko ir su „Rudens kraujas“, „Rudeninis kraujas“ ir net „Rudeniškas kraujas“ (angl. Autumn Blood) (2013) filmu. Apsispręskite žmonės, kaip jūs verčiate, nes nebėra, žiūriu, jokio skirtumo, tarp šių pavadinimų? Ak...

Grįžtant prie filmo trumpai ir išsamiai pasakysiu, kad BEVEIK patiko. Filmo apskritai niekada nebūčiau žiūrėjęs, nes trileriais nesižaviu, o štai aktore Sophie Lowe tiesiog akis traukia paspoksoti. Po filmo „Gražioji Keitė“ (2009), kurioje ji fantastiškai pasirodė dramoje apie brolio ir sesers intymius reikaliukus, ilgai laukiau, kol ją vėl išvysiu kine. „Rudens kraujas“ – tai panašaus stiliaus pasakojimas kaip ir „Gražioji Keitė“, bet žymiai nuobodesnis siužetas. Aišku, režisierius kitas, bet plieninė ir šalta atmosfera tiesiog kartais migdančiai žudo žiūrėti iki galo. Taip, nepaprastai gražūs vaizdai, gamta, kalnai, melsvi upeliai, karvės, pilnais tešmenimis pieno, tiesiog ne gyvenimas, bet pastoralė! Aišku, daug dramos, motinos mirtis, šūviai, šiaurietiškas kalnų žmonių brutalumas, vyrai, slankiojantys po langais ir prievartaujantys mergeles... Na, baisu, aš suprantu, bet kam šitaip mirtinai viską ištęsti iki nebegalėjimo? Kiekvieną veiksmą, menkesnį emocinį pasikeitimą keičia pribloškiantys gamtos vaizdų ir reiškinių vaizdai, tari tarsi norėtą ant ledų uždėti papildomų ledų. Retkarčiais pasijutau žiūrėdamas ne trilerį, bet „Nacional Geographic“ kanalą, kur dingsta visa intriga ir įdomumas, išgyvenimas dėl herojų.

Kadras iš filmo "Rudeninis kraujas".

Filme kur kas kraupiau atrodė spinte ir po lova besislepiantys vaikai nuo socialinės darbuotojos, nei ant upės kranto žaginama ir visiškai nesipriešipriešinanti bei nerėkianti jauna mergina. Kvailai atrodo ir finalas, kuris iš to noro sukurti kažkokį nebyliąją jausmų ir simbolių piešimą gestais ir žvilgsniais atleidimo ir pasidavimo kovą. Natūralumo filme išties mažai. Tai karkasinis, netikras, sintetinis filmas, norintis brutaliai pakalbėti apie šį bei tą, bet iš esmės pusę kadrų būtų galima iškirpti. Aišku, yra siužetas, noras ir bandymas per gamtą sieti žmogaus prigimties puses, tačiau filmas varginantis, herojų veiksmai neįtikina ir šiaip kažko trūko. Ką atsiminsiu iš viso filmo, tik tą išaukštintą nuostabiąją gamtą ir skaisčias lyg jaunos kumelės aktorės Sophie Lowe akis. Daugiau kaip ir nieko.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogis" / "Ondskan" / "Evil"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Blogis“ (Ondskan / Evil) (2003 m.). Na, švedai mėgsta ekranizuoti savo literatūrą, tiek savo pagarsėjusiais serialais apie Pepę, tiek ir svarbius, ir pripažintus kūrinius. „Blogį“ skaičiau prieš keletą metų ir esu čia jį pristatęs, bet ilgai, matyt, reikėjo eiti iki pačios ekranizacijos, nors, tiesą sakant, buvo verta. Švediška drama – pakankamai švediška, prisodrinta psichologinio smurto, į kurį retsykiais įsiterpia ir fizinio protrūkio scenos – stipru, įtaigu ir tikrai vykusi ekranizacija. Kada būna vykusi ekranizacija? Ogi tada, kai atpasakojama tiksli istorija ir sužadinamos panašios emocijos – žodžiu, tai ką sakė ir pasakė knyga panašiai nusako ir filmas, šįkart tai pasitvirtino ir galiu švedams drąsiai paspausti ranką už vykusį literatūros kūrinio perkėlimą į ekraną, išvengta pigių „pabandom paimprovizuoti“ ir kitų dalykėlių...

Pagyros ne tik režisieriui, bet ir tąkart dar visai jaunam aktoriui Andreas Wilson, kuris įkūnijo sudėtingo likimo užsispyrėlį. Nesveikas požiūris į auklėjimą ir patyčios internatinėje mokykloje, šiais laikais, kai mokiniai daro, ką nori, atrodo šiek tiek nenormalios, primenančios žiaurius Hitlerio fašistinius auklėjimo metodus – pažeminimas, smurtas, kankinimai. Blogis turi aiškų ryšį su mūsų prigimtimi, tai vienas iš tų pavyzdžių, kai smurto dirvoje gali išaugti ir save apginti ir už save pakovoti šviesus žmogus. Šiaip filmas „tampantis“ nervus, jautresni pajus, kad patys nelabai gali lengva širdimi žiūrėti neteisybės apraiškas, gal tuo filmas ir stiprus, kad jis turi didelės potencinės galios paveikti žiūrovą emocionaliai, ko tikriausiai ir tikisi dažniausiai žmogus, žiūrėdamas filmą.

Filmą rekomenduočiau visiems be jokio išskirtinumo tiek kino gurmanams, tiek paprastiems Holivudo mėgėjams, nes ir vieni, ir kiti atras to, ko tikisi – prikaustančio siužeto ir ryškios emocijos. Nėra lengva ir įtaigiai kalbėti apie smurtą kinu, nenusivažiavus iki banalybių ir, prisodrinus žiaurių vaizdų, nieko nepasakyti, o šįkart ir mintis ir jo vaizdavimo būdas, mano galva, atitiko kirvis kotą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Patrikas 1,5" / "Patrick age 1.5"

Sveiki visi,

Pagaliau ir aš pamačiau švedų vaidybinį filmą „Patrikas 1,5“ (Patrik age 1.5) (2008 m.). Iš tikrųjų problemiška drama, bet labai miela ir šilta savo paprastumu. Iš pradžių pasakojimas glumina, nes ji rodo du jau subrendusius gėjus poroje, kurie nori įsivaikinti vaikelį ir per klaidą jiems atsiunčia ne 1,5 metų vaikelį, o 15 metų paauglį iš vaikų namų, kuris negali pakęsti gėjų ir jau turi nemažai kriminalinių nusikaltimų savo sąraše. Jis yra privestas kurį laiką gyventi su gėjų pora, kurių nė iš tolo negali ne tik kad toleruoti, bet ir pakęsti.

Man filmas patiko. Tikėjausi, kokio žemo lygio ir primityvaus filmo su prisodrintom homoerotinėm scenom ir dokumentinėm medžiagom. O filmas... jis tobulai subalansuotas. Čia ir liūdnumo, ir rimtumo, ir kasdienybės, ir subtilaus juoko. Svarbiausia – niekas neperspausta, kaip kad būna filmuose, kurie kalba apie gėjus. Ir apskritai, žavu, kad švedai, jau viena koja ties socialinėm homoseksualų teisių problemų sprendimu, kol mes apskritai dar bylinėjam dėl jų pripažinimo, filmas parodo, kiek toli pažengta Švedijos žmogaus teisių ir socialinių garantijų sintezė ir kokios plačios pažiūros į šeimos sampratą.

Iš esmės filme smagiausi yra santykiai, kaip jie atbunka, susilpnėja ir vėl susiriša dar tvirčiau. Kaip žmogus gali pasikeisti, kai esi šalia kitokių žmonių, kaip prasiplečia pasaulėžiūra ir santykis su pasauliu. Manau, kad filmas tuo ir šviesus, kad visi esame skirtingi ir visi visiems daugiau ar mažiau esame įdomūs. Smagu, kad problemiškas filmas nevirto tragiškais herojų likimais. Gal ir nusaldintas filmo finalas, bet vis tiek kažkaip po visų tų dramų mane „nuplovė“ kažkokia šviesuma, priminė kitą lesbiečių irgi puikią dramą „Vaikams viskas gerai“. Juk pagaliau žmonės ne tik susinaikina, praranda meilę, save, bet ir randa sprendimus!

Puikūs aktoriai, jaučiasi profesionalumas, neminint lietuviško kracho „Pornomelodrama“, kuri visiškai prašovė panašioje tematikoje. O ir didelio biudžeto šiam filmui nereikėjo, nereikėjo jokių efektų, tik paprastas garso takelis, išvystytas siužetas su kulminacija ir pabaiga, kalbant apie nelabai patogius visuomeninius klausimus heteroseksualiems žmonėms. Ir visgi, siūlau filmą pažiūrėti ne tik dėl tematikos, o dėl to, kad jis įdomus, geras, paprastas nepaprastume.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela