Rodomi pranešimai su žymėmis 2008. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis 2008. Rodyti visus pranešimus

2020 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

2018 m. lapkričio 1 d., ketvirtadienis

Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"


Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.7


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Filmas: "Sorajos M. užmėtymas akmenimis" / "The Stoning of Soraya M."



Sveiki, kino gurmanai,

Irano kinas turi didžiulę paklausą Lietuvoje, nes retai kada būna, kad iš Artimųjų Rytų atskriejęs koks filmas-perlas mane ir kitus nuviltų. Gal dėl to nė nemirktelėjęs pasirinkau filmą gana daug ką pasakančiu pavadinimu „Sorajos M. užmėtymas akmenimis“ (angl. The Stoning of Soraya M.) (2008), kuris realiai atpasakoja vienos moters liudijimus, įrašytus į juostelę, vėliau iš visos tos išpažinties buvo parašyta knyga ir tik vėliau ji ekranizuota.

O istorija pasakoja apie kasdieninį moterų gyvenimą radikalų islamistų patriarchato valdomose musulmonų žemėse. Dėmesio centre – atokiame kaime nelaimingai ištekėjusi gražuolė Soraja, kurią prievartauja vyras ir kuris naktimis laksto su prostitutėmis, bet viešai deklaruoja savo dievobaimiškumą. Remdamasis nelanksčiais ir tiesiogiai suvokiamais Korano įsakymais, jis suorganizuoja kaime pasmerkimą, kad galėtų atsikratyti savo žmona ir vesti nepilnametę... Iš esmės filmas, kaip sufleruoja pats pavadinimas, baigsis šiurpia egzekucija. Manding, kad tai tarsi „Kristaus kančios“ (2004) savotiška moteriška versija, tad net žagtelėjau, kad filme iš tikrųjų vaidina Kristų įkūnijęs aktorius Jim Caviezel.

Šis rimtas filmas ganėtinai vienpusis, labiau primenantis problemos židinio parodomąją versiją, kitą vertus, filmas turi aiškią socialinę to krašto padėties žinią pasauliui, todėl kaltinti vienpusiškumu nelabai ir išeina. Veikia daugybė faktorių, kas iškelia šį filmą į paviršių – egzotiška rytietiška aplinka, kultūra, pasaulėžiūra ir kt., kurie mums, vakariečiams, atrodo barbariški ir absoliučiai nusikalstantys prieš Alachą ir viską, kas turėtų realiai būti pas musulmonus šventa. Labiausiai filmas veikia, kai kalbame apie patriarchališką Dievo vardu veikiančią sistemą – kai dedamas mažamečiui sūnui akmuo į rankas ir liepiama užmušti kekšę (nekaltą) motiną, tada nusidriekia didelis iškreiptos kultūros žemėlapis. Kaip lengva sukurti legalų kriminalinį įvykį, pasiremiant siauraprotiškai suvokiamomis šventraščio tezėmis.

Filmas po kurio lieka nelabai geras jausmas, jog iš tikrųjų stebėjai kažko neleistino, kad iš dalies prisilietei prie kasdienybės realumo, kurios nematai ir pagalvoji, kaip gerai, kad nematai, tačiau kartu užplūsta ir kaltės jausmas, jog kažką turėtum padaryti, kad viso šito nevyktų...

Mano įvertimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb:8.0


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. gegužės 18 d., penktadienis

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"



Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 7.8


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Filmas: "Įtariamasis X" / "Yôgisha X no kenshin" / "Suspect X"


Sveiki,

Mėgstu kokybišką azijiečių kiną, ypač japonai neblogi siaubo kino kūrėjai, turintys savas tradicijas. Galbūt vedinas šių lūkesčių nusprendžiau pažiūrėti pagal knygą pastatytą filmą „Įtariamasis X“ (angl. Suspect X) (2008).

Filmas pasakoja detektyvinę istoriją apie moterį, kuri nužudo savo žiaurų buvusį vyrą, o kaimynas matematikos genijus padeda jai nuslėpti įkalčius. Tiesą sakant, tai klasikinis nusikaltimas, kuris iš esmės davė nemažą intrigos pliūpsnį juostos pradžioje, bet po to visas įdomumas nuslūgo, kai didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokslo genijų karams pavaizduoti. Kai kada netgi iki preciziško absurdo, kuris ne tik neįtikina, bet ir žlugdo bendrą filmo dvasią.

Tiksliųjų mokslų genijų dialogai nuobodūs, kažkokie pernelyg infantilūs, perteikta bereikšmė intriga ir paslaptis... Gerai, aš kaip žiūrovas vis tikiuosi, kad tai vienaip ar kitaip pasiteisins filmo pabaigoje, tačiau kaip pagrindinis personažas pakviečia varžovą „pasikalbėti“ tiesiog į kalnus ir įvyksta nevykęs manevras - apskritai nereikalinga ir ištęsta scena, kuri nieko neatskleidžia nei apie veikėjus, nei jų poelgius. Tiesiog tempimas gumos, kurioje pilna prasmę ir intrigą stelbiančių dalykų.

Jeigu filmo pradžia turėjo parako ir visą eigą kaip žiūrovas vyliausi, kad finalas „susprogdins“ kažin kokį iš akies praleistų pasakojimo detalių koliažinę bombą, tai ji buvo absoliučiai neįdomi. Labiausiai pagrindinio matematiko genijaus perdėta pasiaukojimo istorija, kuri absoliučiai nejaudino, nes nejaudino pats personažas. O detektyvinė tiesos akimirka buvo drungna ir iš dalies jau numanoma ir nieko čia naujo neprikursi. Filmas visumoje šiek tiek nuvylė, bet žiūrėti vis vien galima.

Mano įvertinimas: 5/10
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. kovo 17 d., šeštadienis

Filmas: "Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!" / "You Don't Mess With The Zohan"


Sveiki,

Eilinis lietuvis ypač mėgsta tokius filmus kaip „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“ (angl. You Don‘t Mess With the Zohan) (2008) apie super galių turintį veikėją iš Artimųjų Rytų, kurio pagrindinė svajonė tapti geru kirpėju, nes jam be galo patinka plaukai. Visi sužinoję šio veikėjo svajonę pradeda garsiai kvatoti, tačiau lemta jai išsipildyti, derinant savo kitus gebėjimus sudoroti blogiukus.

Filmas iš tos parodijų serijos, kurias mėgsta pasaulis. Nejučia, prisiminiau „Diktatorių“ bei kitus panašaus tipažo filmus. Šis filmas rodytas per LRT ir aš jį pažiūrėjau visą, nes buvau toks nusivaręs, kad tiesiog vien galvoti apie rimtą ir gerą filmą buvo tiesiog per sunku. Šis filmas iš esmės padeda atsipalaiduoti statistiniam daug dirbančiam ir po visko gelmės neieškančiam lietuviui. Ar galėčiau šią komediją pavadinti gera? Tikriausiai, kad ne. Visgi tai štampinis filmas, su štampiniais „antro galo“ juokeliais, kur paprasčiausiai trūksta subtilumo ir rafinuotumo, lyginant, pavyzdžiui, su europietiškomis komedijomis.

Neslėpsiu, išties buvo iš ko pakikenti, nors beveik viskas nuspėjama, tačiau tas lėkštų anekdotų kratinys sujungtas tematiškai visgi nuskaidrino kelias valandas prieš miegą. Adam Sandler nėra tas aktorius, kuris bandytų kitus žanrus, nors paklausius jo interviu rimto stoto vyruko nė už ką nepavadintum komedijų aktoriumi – gyvenime jis sudėtingas ir net atrodo intelektualus, tačiau jo vaidmenys tikriausiai kaip ir visi tokio tipažo filmai yra tiesiog bėgimas nuo akistatos su realybe. Pripažinkime, to irgi reikia.

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 5.5


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

Filmas: "Patologija" / "Pathology"

Sveiki,

Kai tiesiog išailgsti ko nors efektingo, kad sukeltų emocijas, griebi kokį nors prastos reputacijos filmą, pvz., „Patologija“ (angl. Pathology) (2008), kurį (po to prisiminiau), kažkada visgi bandžiau žiūrėti, bet tikriausiai buvau labai „ne nuotaikoje“ ir tikriausiai išjungiau. Šįkart grįžau prie šios istorijos ir „sukramčiau“ viską iki pabaigos teksto.

Istorija apie medicininius tyrimus ir šaltakraujus daktarus, kuriems mėsinėti žmonės yra daug linksmiau nei, tarkim, kepti ant grotelių mėsą jaukiai su šeima pievelėje, tikriausiai sufleruoja, kad jau savaime veikėjai yra patologiški – nukrypę nuo normų. Filmas linksta į psichologinį iškrypimą ir tikriausiai labiau už pjaustomus lavonus ir lyg krepšinio kamuolį mėtomas žmogaus kepenis labiau baugina pačių veikėjų elgesys. Ta neribota drąsos „laimė“ žudyti ir tuo mėgautis būdinga psichopatas, tačiau galiausiai primenanti orgijų lovonų sektą daktarų gaujelė ima ir nuvilia žiūrovą. Kodėl?

Kad filmas šlykštus ir pavyko pavaizduoti kaip negerai gyventi ne normos ribose – viskas pateisinama, tačiau galiausiai viskas nuo pusės filmo pernelyg nuspėjama, trūksta paprasčiausio mindfuck‘o, kažko, kas apverstų veikėjų poelgius ir sprendimus, o dabar pernelyg viskas takštiškai ir struktūriškai išdėliota pagal klišes. Trilerio atmosfera – pusėtina, morge vykstančios orgijos nekelia susižavėjimo, netgi primena pigaus filmo scenas – tiesą sakant, filmas ir balansuoja tarp pigumo ir noro šokiruoti savo amoralumu, o potekstės kaip meilė, merginos nužudymas lietka tokie jau nebereikšmingi, kad tiesiog sunaikina ir filmo prasmes. Tiesą skant, filmui ir trūksta idėjinės grandies, nes kol kas viskas tik vaizduojama, o kas iš tų šokiruojančių kadrų? Kaip tai konstruktyviai sujungti, kad ir prastas filmas turėtų savo svertą? Vargu. Įspūdis toks: visos šlykštynės sukurtos tik pramogai, tenkinti ir „treniruoti“ žiūrovo toleranciją žiaurybėms.

Filmas, kurio prasčiausias dalykas – pats scenarijus ir idėjų generavimo stygius, todėl tokį pramogai žiūrėti nelabai ir baisu, nes žiūrovas daugiau matęs panašių „trilerių“, visada savo lakia vaizduote bus pažengęs toliau, nei filmo scenaristas, šaudydamas guminėmis vaizduotės kuklomis.

Mano įvertinimas: 4/10
Kritkų vidurkis: 55/100
IMDb: 6.0



Jūsų Maištinga Siela

2016 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

Filmas: "Jonvabaliai sode" / "Fireflies in the Garden"



Sveiki,

Filmas „Jonvabalių sodas“ (angl. Firefiels in the Garden) (2008) gali pasigirti puikiais aktoriais veteranais, tačiau negali pasigirti gerais kritikų atsiliepimais, kurie praktiškai sumalė filmą į miltus. Gal dėl aktorių ir ryžausi pasižiūrėti šią juostą ir galiu pasakyti, kad viskas nėra taip perdėtai prastai, kaip kada sugieda kritikai.

Filmas man patiko visų pirmiausia net ne dėl aktorių, nors žinoma, ir dėl jų, kiek man patiko labiau dėl siužeto ir tos gelmės, kurią norėjo atskleisti kino kūrėjai. Vienas dalykas viską atskleisti iš esmės, atskleisti paviršutiniškai ir tik generuoti tuščiai idėjomis. Visgi, manau, kad „Jonvabaliai sode“ iš esmės užgriebia skaudžią temą: tėvo smurtas šeimoje ir to pasekmės, kai sūnus suauga ir kaip ta psichologinė įtampa paveikia jaunojo literatūros talento psichiką. Sakyčiau, antrąja tema – apie smurto poveikį kūrybai kalbėta mažiausiai, daugiau dėmesio skirta sadistinėms auklėjimo scenoms, vaiko psichikos žalojimui. Visgi istorija pasakojama iš skirtingų laiko taškų ir toks miksas tik vizualiai „pagilina“ turinį, bet kažin ar režisūrinę meistrystę sustiprina, veikiau tai tik montažo efektai ir slinktys.

Julia Roberts, kuri čia kaip ir didžiausia kino žvaigždė sukuria viso labo nykų personažą, tačiau potencialo jai pačiai skaitant scenarijų kirbėjo užčiuopusi gilų vaidmenį, deja, pačiam režisieriui nepavyko jos potencialo perteikti kadre. Kur kas organiškesnė ir įdomesnė buvo Emily Watson ir šįkart pagyrų galima pažerti Ryan Reynolds, kuris pagaliau ne seksualus donžuanas, o įsigilinęs ir jautrus poetas – jo pastangos ir savęs suvaldymas ganėtinai pastebimi, tačiau kažkokio natūralaus lengvumo gal kiek ir pritrūko. Visumoje filmas tikrai nėra toks prastas, jame galima įžvelgti nemažai trūkumų, tačiau daug ką atperka nebanalus siužetas, žinomi aktoriai ir pasakojimo montažas.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 34/100
IMDb: 6.5


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Filmas: "Milkas" / "Milk"




Sveiki, kino maniakai,

Yra filmų, kurie grįžta kaip bumerangas, nors juos nusviedei ir, rodos, niekada nebežiūrėsi. Taip man kažkada nutiko su „Gerasis Vilas Hantingas“ režisieriaus Gus Van Sant filmu „Milkas“ (angl. Milk) (2008), kuris prieš kokius septynerius metus įkrito į mano būtinų peržiūrėti filmų sąrašą ir tiesiog nežinau, kas nutiko, nes po 20 minučių filmą išjungiau ir pasakiau, kad šlamštas, nesupratau net už ką Sean Penn gavo „Oskarą“ – gal tikėjausi kažko panašaus į „Kuprotą kalną“? Sunku pasakyti, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ragai nukrito ir šiandien filmą pamačiau visiškai kitomis akimis.

Žinoma, tąkart galbūt erzino, kad filmas pernelyg politizuotas – apie realiai egzistavusį Harvey Milk, kuris iš esmės JAV padarė didžiulę perversmą, kalbant apie homoseksualus ir jų teises, jis pirmasis iškėlė San Francisko vietos rinkimus ir po daugybės nesėkmių dėl konservatyvios visuomenės jam pavyko išplėšti pergalę. Filmas apie H. Milko gyvenimą, jo besąlygišką atsidavimą savo idėjai, aukojant asmeninį gyvenimą. Režisūra išties puiki, puikus ir Sean Penn pasirodymas, įvertintas „Oskaru“ ir kitais apdovanojimais. Ir šiaip, filmas suveikia kaip edukacinė priemonė, šviečiant save istorinėmis ir seksualumo įvairovės klausimais. Galbūt filmas iš esmės atsako į provincialaus lietuvių amžiną baubimą: o kam reikia tų gėjų paradų, tegu slepiasi rūsyje ir nesiviešina? 

Režisieriui rūpėjo susikoncentruoti į H. Milko asmenybę, atskleisti jo įvairias puses, nepamirštant ir istorinių konteksto. Didelis dėmesys politinėms detalėms, jaučiama, kad scenarijaus autoriai išanalizavo buvusių politikų pasisakymus, jų asmenybės charakteristiką ir tiesiog viskas stabilu ir tvirta, kad nesuabejoji filmo turinio kokybe. Nežinau, kaip daugelis lietuvių priėmė šį filmą, tačiau man jis visai tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela