Filmas: "Čiongčingo ekspresas" / "Chung Hing sam lam" / "Chungking Express"

 Sveiki,

Po „Didysis meistras“ (2013) pastatymo nieko naujo nebegirdėjau iš kinų kilmės Honkongo režisieriaus Kar-Wai Wong, kuris man labai seniai patinka. Po tokių filmų kaip „Mano vaivorų naktys“ (2007) ar geriausiai įvertintu „Meilės laukimas“ (2000) žymus režisierius, atrodo, kurį laiką atsitraukęs nuo didžiojo kino, tad vedamas poetizuoto azijietiško kino ilgesio, kokį specifinį jausmą sukeldavo tik šis režisierius, pasiryžau žvilgtelėti į jo darbų retrospektyvą. Vienas ankstyvojo periodo Kar-Wai Wongo darbų, su kuriuo jis buvo pripažintas tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo ekspresyvus, žiaurus, romantiškas filmas „Čiongčingo ekspresas“ (honkn. Chung Hing sam lam) (1994).

Taip jau yra su šio režisieriaus filmais, po kurio laiko sudėtinga atgaminti įprastinius pasakojimo siužeto vingius, tačiau paliktą jausmą galima atgaminti iškart, kad ir šįkart, kai vos tik šis filmas prasidėjo. Tai dvi istorijos-novelės, pereinančios nuo vienos istorijos prie kitos klaidžiuose ir tirštuose Azijos didmiesčio labirintuose. Pirmoji meilės istorija pasakoja apie narkotikų dailiąją prekeivę, kuri nieko nebijanti sugeba užverbuoti indų imigrantus ir paversti juos mulais, tačiau ją įsižiūri bare infantilus policininkas, kuris turi valgymo sutrikimų, nes jį po 5 metų draugystės paliko mergina. Šiai istorijai skirta viso labo pusvalandis, nes užkandinėje istoriją romantiniu stiliumi tęsia jau kitas policininkas, kuris turi aistringą romaną su stiuardese, tačiau jį nusižiūri infantili berniokiška svajoklė užkandinės darbuotoja. Galiausiai ji gauna jo buto raktus ir paslapčia lankosi jo namuose, tvarko, prižiūri apleista akvariumą...

Ir atrodo, daugiau niekas nevyksta. Toji meilės istorija labai sąlygota, nes perteikta kaip didmiesčio darbuotojų ir nusikaltėlių poezija. Nežinau kiek, bet daugybę kartų filme suskamba amerikiečių grupės The Mamas & The Papas  hitas California Dreamin'. Apskritai šis filmas kaip ir kiti kūrėjo kūriniai yra iliustratyviai ir hipnotizuojančiai sujungiantys Azijos kultūrą su vakarietiška muzika, todėl kartais filmai primena Harukio Murakamio tam tikrą literatūrinį magiško realizmo prieskonį. Visgi „Čiongčingo ekspresas“ yra orientuotas į žiūrovo jausmus. Pirmojoje istorija hipnotizuojantys kriminaliniai neoninių naktinių šviesų perteikta istorija, atrodo, agresyvoka, tačiau ji pamažu pereina į lėtesnio temo romantinę istoriją, pastaroji man skonio atžvilgiu patiko labiau, netgi priminė Wongo „Meilės laukimą“ ir „Amžinai kartu“ (1997). Režisierius išgauna filmo tekstūra tik jam būdingą unikalų fragmentuotą kalbėjimo būdą su muzikiniais intarpais ir liūdno šmaikštumo dialogais, kuriuose veriasi žaismingas, kartais naiviai apsimestinis veikėjų bendravimas, peraugantis į lengvą meilės apsėdimą.

Rekomenduoju „Čiongčingo ekspresą“ visiems šio režisieriaus gerbėjams ir išskirtiniam lėto, poetizuoto, juslinio, bet nebanalaus pasakojimo be įprastinių holivudinių šablonų ieškotojams. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis Ketvirtadienis" / "Maundy Thursday" / "Urideul-ui haengbok-han shigan"

Sveiki

Pietų Korėjos melodrama „Didysis Ketvirtadienis“ (angl. Maundy Thursday) (2006) tikriausiai daugelį žiūrovų nepaliko abejingų – tą rodo aukšti internetiniai vertinimai, neprasti pagiriamieji komentarai, tačiau su azijietišku kinu esu labai atsargus ir retai jį žiūriu. Visgi šįkart surizikavau pažiūrėdamas rekomenduojamą senesnio „sukirpimo“ azijietiška filmą apie turtuolę savižudę ir kalinį mirtininką...

Biblijiniuose rėmuose visiškai žemiškos nuodėmės. Du problemiški suaugę žmonės vaduojasi iš destruktyvios praeities, tačiau vienas prisiviręs košės tiek, kad jau niekas nebepadės – vyrukas laukia paskutiniosios egzekucijos dienos, tačiau jį pradeda lankyti simpatiška puikaus balso savininkė mergina, kuri trokšta mirti, nes nekenčia motinos, kuri neužstojo jos, kai ši patyrė skriaudą... Žodžiu, visas kraitis komplikuotų veikėjų, kurie suranda bendrystę, kuri kitomis aplinkybėmis tikriausiai neįmanoma.

Aišku, filmas sukurtas ganėtinai sentimentaliam lygmenyje – paveikti žiūrovų jausmus, jį pravirkdyti „iš kojų verčiančiu“ siužetu ir parodyti, kad jo gyvenimas yra kur kas geresnis už filmų herojų. Visgi filmas ganėtinai tiesmukas, jau matyti siužetai, kad ir kur kas geresniame amerikietiškame filme „Mirtininkas eina“ (1995) ar „Žalioji mylia“. Azijietiškame filme dar mezgasi ir romantiniai simpatiški santykiai, tačiau velnių norisi duoti už sentimentalią ir pernelyg didaktinę režisūrą, kuri šiek tiek dvelkia bedvasiškumu ir sintetika, perdėta krikščioniška sugestija, pavyzdžiui, kai ateina su mirtininku pasimatyti nužudytos dukters motina ir krikščioniškai atitalžo žudiką, o po to pasako, kad atleidžia – absoliutus netikras krikščioniškų vertybių teatras, kuris neturi realumo lygmens... Na, nė gramo nepatikėjau veikėjų išgyvenimais, net kai azijietė motina suduoda pro šalį (akivaizdžiai netikroviška!) dukrai per skruostą ir šioji kvailai bando suvaidinti verksmą... Kažkas šiame filme neveikia, nors tai ir bestselerio romano ekranizacija, tačiau, mano supratimu, gurmaniško kino lygmens nepasiekia ir lieka kažkur žemiau „Užrašų knygutės“ kartelės neišrankiems ir sentimentaliai atskleistų problemiškų žmonių istorijų žiūrovams...

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Degantis" / Beoning" / "Burning"

Sveiki,

Tam tikra prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą. Šįkart naujausias darbas „Degantis“ (korėj. Beoning) (2018), kuris panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.

Istorija pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu. Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas. Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika, primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.

Pagrindinis veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro, perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška, priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti – filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.

Nepatiko man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai ypatinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Puikio scena su šokėja:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilga dienos kelionė į naktį" / "Long Day's Journey Into Night" / "Di qiu zui hou de ye wan"

Sveiki,

Viena iš šių Kino pavasario intriguojančių juostų buvo muzikalus ir hipnotizuojantis Bi Gan filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (angl. Long Day‘s Journey Into Night) (2018) – ilgas film noir stiliaus filmas, kuris, manau, daugeliui patiks, bet vėlgi ne kiekvienam, tik tiems, kurie iš kino tikisi užburiančios pasakojimo formos.

Filmas pasakoja apie vieno vyriškio kelionę į pasąmonę, į tam tikrą prisiminimų erdvę, o filmo struktūra – tai architektoniškas ir struktūruotas įvykių labirintas, kuriame galioja ne griežta logika, bet sąmonės srautas. Kai filmo viduryje pagrindinis veikėjas atsisėda į kino teatro kėdę (kaip. D. Lyncho filme) ir ima stebėti savo pasąmonės žaismą, kuris trunka daugiau nei valandą – vienu kadru nufilmuota karuselinė kelionė po jau matytus personažus, bet kiek kitokiu, sąmonės „išverstus“ ir pokyčių paženklintus veikėjus. Filmas tiesiog užburia savo mistika, detalėmis ir net poetiškais, simboliškais dialogais, kurie dengia vienas kitą ir sukuria naujas reikšmes. Neapgauna jausmas, kad visas mūsų gyvenimas kaip „Trumano šou“ yra vienas didelis spektaklis, kuriame atliekame ilgus ir sudėtingus vaidmenis, įsivaizduodami, kad nevaidiname, o gyvename.

Užburiančios metafizinės žaismės išties labai primena A. Tarkovskio filmus – tekantis vanduo, laikrodžiai, šunys, namų erozija ir vienuma... Netgi veikėjų pokalbiai, kai šie vaikšto po erdvę, vienas į kitą nežiūrėdami, o tyrinėdami erdvę, tarsi būtų jos įkalinti, atrodo, kaip iš akies lupta Tarkovskio „Stalkerio“, „Veidrodžio“ ar „Nostalgijos“ veikėjai, pasiklydę savo viduje ir prisiminimuose. Kartu tokie skausmingai teatrališki, kiek dirbtinoki, tačiau priimami be jokio pateisinimo ar patetikos. Priešingai nei Tarkovskis, čia Bi Gan perima Lynchui būdingą techniką ir leidžiasi į tą užkonservuotą iliuzijų pasaulį ir tyrinėja ne tik per simbolius pasąmonę, bet ir sukuria jos hipnotizuojančią formą.

Laibai išskirtinis filmas, labai tapybiškas, sudėtingas, vietomis atrodo, absoliučiai genialus ir tarkovskiškai artimai jautrus. Kitą vertus, vietomis lyg pabundi iš sapno, kuriame prisimeni susivokiąs nors kiek mažiau intriguojančiame užtęstame kadre ir pagalvoji, kad šio filmo kur kas stipresnė forma ir pasąmoninis judesys nei pačios istorijos turinys. Bet kokiu atveju, filmas kino gurmanams, manau, bus tikras atradimas, ypač tokiems, kurie itin mėgsta A. Tarkovskio ir D. Lyncho mišinį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Infekcija" / "Kansen" / "Infection"

Sveiki,

Japonų siaubo filmas „Infekcija“ (japon. Kansen) (2004) tikriausiai pretenduoja tapti pačiu blogiausiu, prasčiausiu ir nesąmoningiausiu filmu matytu šiemet. Gerai, sutikime visi, kad „prisijaukinti“ japonų ir apskritai azijietišką mentalitetą labai sudėtinga, ypač, jeigu tai siaubo filmas...

Filmas „Infekcija“, apskritai tariant, turi neprastą idėją – ligoninėje pasklinda žalių glitėsių virusas, kuris paverčia visus zombiais. Kas gali būti siaubingiau? Atmosfera, ligoninė, trūkčiojanti naktinės pamainos šviesa, bet... Dieve brangus, kokia siaubinga realizacija, kokia netikra, medinė, teatrinė vaidyba. Siaubingos loginės klaidos, veikėjų nutįsę veidai, perspausta kabukiška vaidyba. Vienas kvailiausių pavyzdžių, – pirmiausia iššoka pabaisa, kamera priartina aktoriaus veidą, tas pagalvoja, palaukia, o po to suvaidina, kad reikia suvaidinti, kad smarkiai išsigando pabaisos... Net nėra veiksmo ir greito atoveiksmio, paprastos logiškos vaidybinės motorikos, kai į veiksmą atsakoma veiksmu, o ne teatrinėmis pauzėmis. Netgi teatre šios pauzės neveikia, nebent norima išgauti specifinį spektaklio stilių. Deja, filme tai net ne stilius, o pačios prasčiausios prabos nesąmonė.

Žodžiu, turiu perspėti, kad negaištumėt laiko su šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 1/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji žuvis ir begonija" / "Big Fish & Begonia" / "Da Yu Hai Tang"

Sveiki,

Ne tiek daug tos animacijos ir žiūriu, bet visada stengiuosi pažiūrėti tai, kas gali įkvėpti gyventi. Be jokios abejonės azijiečių didysis animacinis kinas turi gilias savo tradicijas ir gerą vardą pasaulyje. Paprastai tai būna japonų animacija, tačiau šįkart visai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti kinų sukurtą animacinį filmą „Didžioji žuvis ir begonija“ (angl. Big Fish and Begonia) (2016), kuri remiasi kinų mitologiniais motyvais ir pasakoja apie dviejų pasaulių – žmonių ir magiškojo po vandeniu esančių būtybių susidūrimą.

Filmas prasideda kaip mitologinė pasaka, kurią mums pasakoja sena moteris, sakanti, kad kiekviena žuvis yra žmogaus siela. Iš esmės šiame filme labiausiai ir žavi, kaip filmo kūrėjai sukuria portalus, perėjimus iš vieno pasaulio į kitą, nesileisdami pernelyg į didelius kovų ar smurto epizodus, kas paprastai būdinga animaciniams azijiečių serialams, sakyčiau, išlaiko tą nuoseklų ir jautrų kalbos naratyvą. Dvasios ateina delfinais į mūsų pasaulį ir visa tai perteikta jautria ekologija ir Žemės pusiausvyra, žmogaus niokojimu ir gyvybės žudymo epizodais, į kuriuos dalinai patenka ir pagrindiniai veikėjai – du paaugliai, viena iš stebuklingo pasaulio, o kitas iš žmonių. Keičiant savo pavidalus ir nuolat transformuojant save iš esmės filmas skleidžia nemarios sielos idėją ir tai, kad fizinis kūnas tėra tik apvalkalas.

Viena pamatinių animacinių filmų vertybių yra aklas ir net besaikis pasiaukojimas. Nežinau, kodėl mergaitė šitiek buvo suinteresuota (ir kiek tai logiška) pasiaukoti dėl žmogaus, iš tos pačios mirtingųjų genties, kurie žeberklais bado delfinus, kad net pamynusi savo motinos ir tėvo viltis, imasi drastiškai ginti tai, kas iš pažiūros nepažinta. Kitą vertus tai visgi pasaka su aiškia didaktika ir pernelyg nereiktų analizuoti motyvacijos, viskas filme veikia pagal didvyriškumo principus – tavo žmogiškumo yra tiek, kiek tu stoji ginti „nematomos pusės“ ir kiek tu pasiaukoji, tiek tau likimas atseikėja.

Visgi filmukas labai gražus, vizualus, harmoningas, jautrus, tinkantis žiūrėti su visa šeimyna ir niekuo nenusileidžia didžiajam vakarietiškajam animaciniam kinui, o gal retsykiais yra net pranašesnis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įtariamasis X" / "Yôgisha X no kenshin" / "Suspect X"

Sveiki,

Mėgstu kokybišką azijiečių kiną, ypač japonai neblogi siaubo kino kūrėjai, turintys savas tradicijas. Galbūt vedinas šių lūkesčių nusprendžiau pažiūrėti pagal knygą pastatytą filmą „Įtariamasis X“ (angl. Suspect X) (2008).

Filmas pasakoja detektyvinę istoriją apie moterį, kuri nužudo savo žiaurų buvusį vyrą, o kaimynas matematikos genijus padeda jai nuslėpti įkalčius. Tiesą sakant, tai klasikinis nusikaltimas, kuris iš esmės davė nemažą intrigos pliūpsnį juostos pradžioje, bet po to visas įdomumas nuslūgo, kai didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokslo genijų karams pavaizduoti. Kai kada netgi iki preciziško absurdo, kuris ne tik neįtikina, bet ir žlugdo bendrą filmo dvasią.

Tiksliųjų mokslų genijų dialogai nuobodūs, kažkokie pernelyg infantilūs, perteikta bereikšmė intriga ir paslaptis... Gerai, aš kaip žiūrovas vis tikiuosi, kad tai vienaip ar kitaip pasiteisins filmo pabaigoje, tačiau kaip pagrindinis personažas pakviečia varžovą „pasikalbėti“ tiesiog į kalnus ir įvyksta nevykęs manevras - apskritai nereikalinga ir ištęsta scena, kuri nieko neatskleidžia nei apie veikėjus, nei jų poelgius. Tiesiog tempimas gumos, kurioje pilna prasmę ir intrigą stelbiančių dalykų.

Jeigu filmo pradžia turėjo parako ir visą eigą kaip žiūrovas vyliausi, kad finalas „susprogdins“ kažin kokį iš akies praleistų pasakojimo detalių koliažinę bombą, tai ji buvo absoliučiai neįdomi. Labiausiai pagrindinio matematiko genijaus perdėta pasiaukojimo istorija, kuri absoliučiai nejaudino, nes nejaudino pats personažas. O detektyvinė tiesos akimirka buvo drungna ir iš dalies jau numanoma ir nieko čia naujo neprikursi. Filmas visumoje šiek tiek nuvylė, bet žiūrėti vis vien galima.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš nesu ponia Bovari" / "I Am Not Madame Bovary" / "Wo Bu Shi Pan Jinlian"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas skamba kaip koks feministinis pareiškimas „Aš nesu ponia Bovari“ (angl. I am not a madame Bovary) (2016). Kinų kultūroje Pan Jinlian vardu vadinamos visos moterys, kurios ištekėjusios buvo neištikimos savo vyrams, tačiau Vakarų kultūroje toks pavadinimas nieko nereiškia, todėl gana literatūriškai išmoninga buvo filmo pavadinimą pavadinti „Aš nesu ponia Bovari“...

Filmas pasakoja apie keistą užsispyrusią moterį, kuri visus paduoda į teismą, nes visi stoja jai skersai kelią, bet labiausiai dėl savo vyro, su kuriuo ji sudarė fiktyvų santuokos nutraukimą, tačiau vyras taip ir nebenorėjo grįžti pas ją... galiausiai moters pastangos išjudina vietos ir galiausiai Pekino valdininkų kėdes ir dėl paprastos valstietės tampa didžiulė sumaištis. Vargu, ar realybėje tokioje didžiulėje Kinijoje toks įvykis įmanomas, tačiau problemos hiperbolizavimas ir ironijos potėpiai sukuria komiškas situacijas, dėl kurių kinai tikrai mirė iš juoko, o mūsų salės žiūrovai buvo kone suakmenėję iš siaubo, kad negali suprasti filmo. Tiesą sakant, aš nesu kinų kultūros žinovas, tačiau kikenau retkarčiais į saują ir net gėda kažkiek, nes aplinkui visi sėdėjo kaip per laidotuves. Žinoma, kinų nūdienos temos ir kritika valdžios ir teisingumo struktūroms, „vieno vaiko“ įstatymas, kinų provincijos kasdienybė teikia kultūrinio pažinimo džiaugsmo. Nors pati situacija labiau primena didaktinio pasakojimo novelę su išraiškinga ir akcentus sudėliojančia atomazga, bet filmas labiausiai vertingas dėl kultūriškai išgautos atmosferos.

Tiesa, filmas vizualiai kompozicinio pobūdžio: didelė dalis filmas kaip pro rakto skylutę, kuri lyg ir simbolizuoja pagrindinės veikėjos siauraprotiškumą arba paslaptį. Iš esmės filmas gana įdomus, azijietiškas humoras man šįkart patiko, nors dažnai ir aš jo nesuprantu, tačiau moterytė, įrodinėjanti savo nekaltumą vardan principų, turėjo savo asmeninę istoriją. Gurmaniškai papasakota istorija pelnė geriausio filmo vardą San Sabasdiano kino festivalyje, na, o „Kino pavasaryje“, manau, taip pat atrado ne vieną savo žiūrovą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "Ah-ga-ssi" / "The Handmaiden"

Sveiki,

Esu šito režisieriaus gerbėjas! Tikrai! Daug kas sumaitojo jo estetišką siaubo trilerį „Stokeriai“ į miltus, o aš buvau įvertinęs aukščiausiais balais, o štai elegantiškoji „Užuojauta keršto poniai“ (2005) ir „Troškulys“ (2009) tiesiog prikaustė prie ekrano, kad tiesiog negalėjau atsisakyti naujausio Chan-wook Park filmo „Tarnaitė“ (angl. The Handmaiden) (2016), kuris po pasaulinio drungnai priimto „Stokerių“ vėlei sugrįžo režisierių į pripažinimo viršūnes.

Britų literatūrinio kūrinio ekranizacija patyrė įvairių transformacijų, ji dar ir pritaikyta rytų kultūrai (Pietų Korėjai), „įmaunant“ viską dar ir į istorinį kontekstą, paliekant tik painius romano siužeto vingius ir veikėjų veiksmų ir ketinimų tendencijas. Nuo pat pradžių filmas užburia kone tamsiais gotiškais siaubo trilerio potėpiais, kuriama mistinė rytų erdvė (Viktorijos laikų dvaras), kurį taip mėgsta žiūrovai, bet galiausiai viskas iš įprastos vakarietiškos ir rytietiškos difuzijos išauga į sunkiai sveiku protu suvokiamą estetišką smurtą (pradedant psichologiniu ir baigiant aštriais seksualiniais prievartos kadrais). Beveik pustrečios valandos filmas tiesiog įtraukia kaip į sapną! Erotika jaudina, sadistinės scenos priverčia smarkiau plakti širdį, piktintis ir gerėtis režisieriaus gebėjimu prispausti žiūrovą ir išsunkti jį emociškai, kitaip sakant, patirti kine ir gerų, ir nelabai gerų jausmų amplitudę, kas, žinoma, yra meistrystės rodiklis.

Sunku pasakyti, ar tai būtų meilės trikampio istorija, veikiau pakvaišusių lesbiečių trileris, kuris nepretenduoja patikti tik LGBT žiūrovams, o apima labai didelį spektrą problemų lauką. Tai kartu ir mistifikuota ir apgalvotai sudėliota drama su ryškiais trilerio atspalviais, iškrypęs auklėjimas, meilė, neturinti kultūrinių ribų, bei akims teikiantis gražius kino kadrus. Po šio filmo sunkokai užmigau, nes nuolat bandžiau atkurti išties beprotišką ir labai patikusį filmo siužetą... Netgi jeigu jums nepatinka azijietiška kultūra, nes sakote, kad negalite suprasti jų smurto ir kultūrinių niuansų, manau, šis filmas turėtų patikti. Po šios kino juostos galutinai priartėjau prie kažkada absoliučiai nesuvokto ir numesto to paties režisieriaus filmo „Senis“ (2003), kurį reiktų iš naujo bandyti įveikti ir galbūt... Galbūt patirsiu kažką panašaus, ką patyriau žiūrėdamas jo naujausią darbą „Tarnaitė“. Smarkiai rekomenduoju kino gurmanams ir „Kino pavasario“ mėgėjams, kurie nesibodi smurto ir erotikos kine.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela