Filmas: "Čiongčingo ekspresas" / "Chung Hing sam lam" / "Chungking Express"

 Sveiki,

Po „Didysis meistras“ (2013) pastatymo nieko naujo nebegirdėjau iš kinų kilmės Honkongo režisieriaus Kar-Wai Wong, kuris man labai seniai patinka. Po tokių filmų kaip „Mano vaivorų naktys“ (2007) ar geriausiai įvertintu „Meilės laukimas“ (2000) žymus režisierius, atrodo, kurį laiką atsitraukęs nuo didžiojo kino, tad vedamas poetizuoto azijietiško kino ilgesio, kokį specifinį jausmą sukeldavo tik šis režisierius, pasiryžau žvilgtelėti į jo darbų retrospektyvą. Vienas ankstyvojo periodo Kar-Wai Wongo darbų, su kuriuo jis buvo pripažintas tarptautiniuose kino festivaliuose, buvo ekspresyvus, žiaurus, romantiškas filmas „Čiongčingo ekspresas“ (honkn. Chung Hing sam lam) (1994).

Taip jau yra su šio režisieriaus filmais, po kurio laiko sudėtinga atgaminti įprastinius pasakojimo siužeto vingius, tačiau paliktą jausmą galima atgaminti iškart, kad ir šįkart, kai vos tik šis filmas prasidėjo. Tai dvi istorijos-novelės, pereinančios nuo vienos istorijos prie kitos klaidžiuose ir tirštuose Azijos didmiesčio labirintuose. Pirmoji meilės istorija pasakoja apie narkotikų dailiąją prekeivę, kuri nieko nebijanti sugeba užverbuoti indų imigrantus ir paversti juos mulais, tačiau ją įsižiūri bare infantilus policininkas, kuris turi valgymo sutrikimų, nes jį po 5 metų draugystės paliko mergina. Šiai istorijai skirta viso labo pusvalandis, nes užkandinėje istoriją romantiniu stiliumi tęsia jau kitas policininkas, kuris turi aistringą romaną su stiuardese, tačiau jį nusižiūri infantili berniokiška svajoklė užkandinės darbuotoja. Galiausiai ji gauna jo buto raktus ir paslapčia lankosi jo namuose, tvarko, prižiūri apleista akvariumą...

Ir atrodo, daugiau niekas nevyksta. Toji meilės istorija labai sąlygota, nes perteikta kaip didmiesčio darbuotojų ir nusikaltėlių poezija. Nežinau kiek, bet daugybę kartų filme suskamba amerikiečių grupės The Mamas & The Papas  hitas California Dreamin'. Apskritai šis filmas kaip ir kiti kūrėjo kūriniai yra iliustratyviai ir hipnotizuojančiai sujungiantys Azijos kultūrą su vakarietiška muzika, todėl kartais filmai primena Harukio Murakamio tam tikrą literatūrinį magiško realizmo prieskonį. Visgi „Čiongčingo ekspresas“ yra orientuotas į žiūrovo jausmus. Pirmojoje istorija hipnotizuojantys kriminaliniai neoninių naktinių šviesų perteikta istorija, atrodo, agresyvoka, tačiau ji pamažu pereina į lėtesnio temo romantinę istoriją, pastaroji man skonio atžvilgiu patiko labiau, netgi priminė Wongo „Meilės laukimą“ ir „Amžinai kartu“ (1997). Režisierius išgauna filmo tekstūra tik jam būdingą unikalų fragmentuotą kalbėjimo būdą su muzikiniais intarpais ir liūdno šmaikštumo dialogais, kuriuose veriasi žaismingas, kartais naiviai apsimestinis veikėjų bendravimas, peraugantis į lengvą meilės apsėdimą.

Rekomenduoju „Čiongčingo ekspresą“ visiems šio režisieriaus gerbėjams ir išskirtiniam lėto, poetizuoto, juslinio, bet nebanalaus pasakojimo be įprastinių holivudinių šablonų ieškotojams. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis meistras" / "The Grandmaster" / "Yi dai zong shi"

Sveiki, skaitytojai, 

Kinų režisierius Kar-Wai Wong tikriausiai yra mano mėgstamiausias režisierius iš šios šalies. Jo sukurti filmai, kaip antai „Mano vaivorų naktys“ ar „Meilės laukimas“ išties abstulbino savo nuostabia poetika ir nepaprastu muzikiniu skoniu. Ko galima tikėtis iš visai naujo jo repertuare kovinio žanro? Tikriausiai tiesiog reikia pamatyti „Didysis meistras“ (angl. The Grandmaster) (2013). Apie Briuso Lee mokytoją Ip Man esu matęs tikrai neblogą filmą, su visu Japonijos okupacijos metų kontekstu, tačiau šįkart biografinis filmas visai kitoks, kitokias jis išskiria ir temas.

„Didysis meistras“ nesikoncentruoja vien į Ip Man asmenybę, čia istorinis kontekstas šiek tiek atitolęs nuo pačių herojų asmeninės istorijos. Čia svarbiausia tampa šiaurės ir pietų Kinijos mokyklų konkurencija ir kovos menų maišymasis. Iš esmės tai tradicinių kovos menų, neatsiejamų nuo Rytų filosofijos koncentratas – filme jis pateiktas, kaip ir būdinga Kar-Wai Wong filmams, itin poetiškai, subtiliai, nevengiant estetinių kultūrinių niuansų. Šiaip dauguma kokybiškų Rytų kino filmų yra veikiau ne įnirtinga kova, kiek šokis ir elegancija, atmiežta konservatyvių ir disciplinuotų tradicinių vertybių. Meilė ir kovos menas – štai čia atsiduria du kovos meistrai – In Man ir Gong Er. Galima kalbėti apskritai apie neįminamos meilės ryšius, tik kiek jie biografiniai, o kiek režisieriaus interpretacija, sunku pasakyti, matuojant tikriausiai tektų perskaityti nuodugnias biografijas.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad tai nėra mano mėgstamiausias šio režisieriaus kūrinys, tačiau filmas be abejonės yra vis tiek geras ir įdomus. Visų pirma, kaip sakiau, estetiniai niuansai, ramių ir konservatyvių kovų elegancija. Režisierius linkęs žiūrėti į kovas kaip į meną, nesvarbu, ar tai tėra garbės sąskaitų suvedimas ar žudantis keršto aktas. 64 delnų technika ir didinga Kinijos kultūra ima pamažu jausti vakarietiškos kultūros inovacijas ir tradicinės kovų mokyklos pamažu miršta, kaip tai šiandien aktualu tuštėjančioje Lietuvoje, kai užmirštamas kultūrinis savitumas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vaivorų naktys" / "My Blueberry nights""

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mano vaivorų naktys“ (My Blueberty Nights) (2007 m.). Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas jau daugel kartų rodytas ir „Skalvijoje“ po festivalio. Ilgai vengiau šio filmo, nes bijojau, kad jis vėl obliuos meilės lentą, o ji ir tai jau nuobliuota iki skausmo, kad net darosi nebeįdomu, tačiau visgi po šitiek metų prisiverčiau antrą valandą nakties įsijungti šį filmą – ačiū mano nemigai! Ir patyriau beveik katarsį, nes filmas pasirodė puikus, tuoj paaiškinsiu kodėl.

„Mano vaivorų naktys“, nežinau, kodėl lietuviai pasirinko versti „vaivoras“, nors uogos spalva gal ir panaši, bet mano skurdžiomis anglų žiniomis blueberry yra mėlynė, bet jūs suprantate, kaip dviprasmiškai skamba mums „Mano mėlynių naktys“, dar pagalvos, kad kažkas kažką per naktis tranko ir daužo. Nieko panašaus. Filmas neįtikėtinai turiningas, tėknus, puikus garso takelis, paprasta, bet iki širdies miela istorija, kuri kalba apie meilę gydančiai, pozityviai, neforsuodamas apie nelaimingos meilės skaudulius ir sopulius. Filme iš esmės nėra nieko šokiruojančio, nieko per daug intriguojančio ir gniaužiančio kvapo, bet būtent tas lengvumas sunkume, paprastumas nepaprastume, subtilumas ir pavergė mane. Gerai, nesitikėjau, kad filmas bus tokio mano skonio ir mane papirks.

Ryškiausia šiame filme, mano galva, buvo Natalie Portman, kuri sukūrė antraeilį aistringos lošėjos vaidmenį. Personažas man pasirodė labai charakteringas, toks aistringas ir rizikingas, tačiau juk mes žinome, kad visokius aistruolius vaidinti yra kur kas paprasčiau nei geros mergaitės kailį, kas ir buvo pagrindinė veikėja Elizebeta. Per visą filmą žiauriai norėjau to skanaus vaivorų (mėlynių) pyrago su ledais. Tų raktų istorijos, tiek subtilus naktiniai susitikinėjimai jaukioje kavinukėje ir šiaip, tokia miela filmo atmosfera, tokia gyvenimiška, kad pagalvoji – va jezus, juk ir tu norėtum taip gyventi, taip susipažinti, taip kalbėti, taip mylėti, taip jausti, taip suprasti, taip rizikuoti... Realybė kitokia, tačiau, ačiū Dievui, mes bent turime istorijas, siužetus ir filmus.

Neslėpsiu, man labai patiko šis filmas savo stilistika, aktoriais, pasakojimo pobūdžiu, muzika. Labai tinka žiūrėti naktį, vienam, prie žaliosios arbatos puodelio, trokštant iš personažo lėkščių bent kiek grybštelt ledų ir pyrago. Rekomenduoju gero, jausmingo, bet ne perdėtai saldaus, nebanalaus filmo mėgėjams.

Ir pabaigai, vieną mintis, pasakyta per filmą: „Kartais mes pasikliaujame žmonėmis kaip veidrodžiu, kuris charakterizuoja ir pasako mums, kas mes tokie. Su kiekvienu atspindžiu pradedu vis labiau pamėgti save.“

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela,