Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys" / "Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore"

 

Sveiki,

Pastaruoju metu mane traukia masinis kinas, o tai nebūna taip jau ir dažnai, tai norisi prieš atostogas, kol galva dar nenusiteikusi rimtesniam kinui, pasižvalgyti, ką mums siūlo žiūroviškas kinas. Negalėjau atsisakyti David Yeto režisuotos trečiosios dalies „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ (angl. Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore) (2022), tad po „Daktaro Strendžo“ Marvelo serijos buvau nusiteikęs daug liūdnesniam reikalui, tačiau „Dumbldoro paslaptis“ kažkaip paveikė emocionaliau ir žmogiškiau nei „Daktaras Strendžas beprotybės multivisatoje“ dalis.

Pradėkime iš toli. Kalbant apie Hario Poterio veikėją Albą Dumbldorą, jau labai seniai netilo kalbos apie jo homoseksualumą, nors Hario Poterio dalyse tiesiogiai tas niekada nebuvo išsakyta, tačiau skaitytojai įskaitė Albo užsislaptinimą kaip savaime aiškų dalyką. Nesidomėjau, ar rašytoja J. K. Rowling pritarė šioms kalboms ar ne, bet puikiai pamenu, kad buvo prieš kelerius metus skandalingas jos twitterinis pasisakymas prieš transeksualus ar transvestitus įžiebė sumaištį. Žodžiu, skandalas kaip reikalas išpūstas, tad visai nenustebau, kad šiam „atsiprašymo“ filmui ji sukalė LGBTQ palaikantį scenarijų, nes visi savaime suprantame, kokia vaizduojama Dumbldoro paslaptis, o dabar retas „didysis kinas“ neapsieina be juodaodžių aktorių ir LGBTQ antraplanių istorijų, nes kitaip jo tiesiog niekas nefinansuotų ir negalėtų pretenduoti į „Oskarus“. Deja, tokia tiesa...

Grįžtant prie trečiosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies, mes vėl pasineriame į magišką burtų pasaulį, kuriame galioja vėl tos pačios gėrio ir blogio kovų istorijos. Šįkart ašis – Albas Dumbldoras ir staiga jo mylimasis Gelertas Grindelvaldas staiga atsiskyręs nuo Albo tampa garbėtroška ir užsiima juodąja magija stengdamasis laimėti pasaulio burtininkų valdovo titulą. Veiksmas vyksta maždaug prieš Antrąjį pasaulinį karą, šmėžuoja vokiečių nacistinių rinkimo gairės, tačiau tas, kas galioja žiobarams, negalioja burtininkams. Kad Grindelvaldenas laimėtų rinkimus ir visus išdurtų, turi apeiti Dumbldoro kliūtis, o tai jam padeda itin reto gyvūno kraujas, kuris parodo ateitį. O ten, kur gyvūnai, ten ir pagrindinis veikėjas Miglaputys...

Visgi filmas vaizduoja magijos pasaulio rinkimus, žiaurų elgesį su gyvūnais bei klastas. Žodžiu, nuotykių tikrai netrūksta, kaip ir intymios Albo bei Gelerto meilės istorijos, kuri šiame filme labai santūriai pavaizduota (praktiškai be menkiausios erotikos) ir tik kovos metu su lazdelėmis jie vienas kitą paliečia ir atsitraukia. Taigi bijantiems, kad čia kažkoks paradas ar dirbtinis brukalas, reiktų nusiraminti, išgerti valerijonų ir mėgautis filmo turiniu. Kitą vertus filmas labai suveržtas ir struktūruotas pagal didaktinius niuansus t. y. dialogai, gėrio ir blogio kovos bei ilgi ištęsti happy end epilogai, kuriuose skamba ir teisingo rinkimo rezultatai bei vestuvės kepyklėlėje, kiek per tvarkingai užraukti pasakojimo „rauktinukai“, todėl primena tuos visus tvarkingai su intriga, kulminacija ir atomazga sudygsniuotas „Saulėlydžio“, „Bado žaidynių“ sagas.

Stebina tik tas atvejis, kad Albas visiems nė nemirktelėjęs, (kas skaitydavo ir tebeskaito Hario Poterio dalis), kai jo paklausia apie santykius, aktoriaus Judo Law skaidriosiomis akelėmis Albas be gėdos ir net su šiokiu tokiu pasididžiavimu išpyškina, kad jis mylėjęs savo puikųjį niekšelį Gelertą. Ir ką jūs visi į tai, ką? Jam net nusilenkia pats tyriausias fantastinis gyvūnas, matąs tyriausias sielas. Tas, kuris spintoje nesėdi ir savo jausmų į vatą nevynioja, ar begali būti geresnė didaktika ir Hario Poterio sukurto pasaulio panaudojimas auklėjant paprasčiausią žmogiškumą kaip patį natūraliausią dalyką?

Mano įvardijimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės" / "Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald"

Sveiki,

Antroji serijos dalis „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ (angl. Fantastic beasts: The Crimes of Grindelwad) (2018) jau turi net kelis numatytas tęsinių premjeras į priekį, tad šįkart trumpai apie naujausią per mūsų Lietuvos kino teatrus pralėkusią dalį...

Pirmasis įspūdis, kad vėlei, kaip prieš dešimt metų, žiūrėčiau paskutines pačias niūriausias Hario Poterio ekranizacijos dalis. Įspūdis išties labai geras – daug maginės ir stebuklinės aplinkos, efektų, mistikos, istorijos paslapties, nesiliauji stebėti kruopštumu ir atmosferos įtaiga, bet po gero pusvalandžio atsikvošėji nuo vaizdų ir bandai pasinerti į iš esmės labai plokščią istoriją. Kažkoks dar vienas ypatingas vaikas vardu Vilčius bando suvokti savo kilmę, na, ir šalia dar keletas paralelinių detektyvinių ir trilerio stiliaus istorijų, bandoma pagardinti humoro prieskoniais. Drovuolis Miglaputys, jaunas Dumboldoras ir visa istorija šįkart pasirodė siužetiškai ištęsta, nuobodi ir taip suplota, kad iš iškilaus mėlių pyrago tapo picos storio pasakojimas.

Visgi filmas turi pasakojimo elementų, kurie verčia nenuleisti akių. Tai fantastiniai gyvūnai, išmoninga kompiuterinės grafikos pateiktis, tačiau anei Grindelvaldas, anei Dumboldoras, anei Milgaputys nesukelia kaip personažai išgyvenimo dramos. Pasakysiu taip: nejučia žiūrėdamas šį filmą greitai pajauti, kad per visą filmą visgi nieko pernelyg esmingo neįvyks, nes tai tarpinė pasakojimo stotelė, kuri ištęsta ir priskaldyta iš vienos knygos, todėl siužetiškai atrodo labai skurdžiai, kad ir kaip filmo kūrėjai bandytų sukelti dinamiškumo įspūdį Londonas-Paryžius, visumoje susumavus įvykius, praktiškai, „Maximos“ kasininkė nuskenuoja daug įvairesnių prekių už vidutiniškai uždirbančio lietuvio, nei šis filmas galėjo pateikti įvykių. Visgi maginio pasaulio gerbėjams daugiau ar mažiau lepus malonumas žiūrėti šį išpūstą ir nuotykius žadantį filmą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oskaras Vaildas" / "Wild"

Sveiki,

Ištisas britų aktorių žvaigždynas nusifilmavo biografinėje juostoje apie legendinį rašytoją Oskarą Vaildą – „Oskaras Vaildas“ (angl. Wild) (1997), kuris pasakoja apie produktyviausią „Darjano Grėjaus portreto“ autoriaus kūrybos laikotarpį. Kad ir kaip estetiškai vertintume O. Vaildo kūryba, visgi filmas fokusuojasi ne į jo kūrybos kančiomis ir sąlygomis grįstą kelią, o labiau ties jo asmeniniu gyvenimu, o dar tiksliau – aistra vyrams, todėl LGBT temos šioje iš pirmo žvilgsnio itin britiškoje juostoje netrūksta, kaip ir perdėtos Vaildo laikmečio arogancijos, sąmojo ir žavesio.

Filmas pelnė ne vieną svarų kino apdovanojimą iš pat pradžių kelia nemažai abejonių, nes istorija grįsta kone dirbtinomis mizanscenomis, plaukia paviršiumi – žmona, vaikai ir jokio tikrumo, kad žiūrovas stebi kažin kokį asmeninį sudėtingą laikmečio etiketo „apkaustytą“ gyvenimą – anaiptol, viskas atrodo kiek pigu, be dramos, be jausmų, be žmonos abejonių, be kūrybinių kančių... Tačiau filmui artėjant prie zenito, staiga Oskaro Vaildo dramos su jaunais vyrukais, ypač su tuokart dar tik kylančiu ant mielių aktoriumi Jude Law atliekamu arogantišku jaunikaičiu, santykiai išties verčia suklusti – visą filmą galvoji, kokio velnio O. Vaildas buvo įsimylėjęs tokį vaikišką nebrendylą, tačiau geriausiai tikriausiai paaiškina jo paties pasakymai, virtę aforizmais, kad tiesiog neįmanoma kovoti su jokias žmogaus prigimtimi, galima tik būti savimi arba laviruoti visuomenėje pagal priimtas normas ir vis tiek būti savimi. Beregint filmo medžiaga tampa stilingai komplikuota ir sunkiųjų darbų kalėjimas viską apverčia aukštyn kojomis...

Nepaisant to, kad iki šių dienų visi žavisi O. Vaildo talentu ir nepaisant to, kad šis filmas gana neblogas, tačiau vietomis jis pernelyg parodomasis, lyg paviršius, lyg supažindinimas, nors priekaištų pagrindiniam aktoriui Stephen Fry tikrai neturiu (kaip ir kitiems aktoriams), visgi manau, kad jeigu šiandien O. Vaildo gyvenimą imtųsi režisuoti išties geras režisierius, jis sukurtų kur kas įtikinamesnį ir geresnį filmą už šį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela