Filmas: "Koletė" / "Colette"

Sveiki,

Režisierius Wash Westmoreland ilgą laiką su ilgalaikiu savo partneriu Richard Glatzer kūrė kiną, tačiau 2015 metais po itin sėkmingo „Oskaru“ įvertinto filmo „Vis dar Elis“ (2014) režisierius mirė. Tai pirmasis Walsho darbas po partnerio mirties ir jis vis dar laiko aukštai iškeltą kartelę. Šįkart jis kuria istoriją apie realiai Prancūzijoje gyvenusią rašytoją „Koletė“ (angl. Colette), kuri buvo nominuota literatūriniam Nobeliui. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Keira Knightley – tikriausiai geresnės kostiuminių dramų veteranės nerastume, nes jai šios rogės kaip antrieji namai dar nuo „Puikybė ir prietarai“, „Hercogienės“ bei „Anos Kareninos“ laikų.

Nors pati istorija turi LGBT indeksą, tačiau ji veikiau apie moters būvimą vyro šešėlyje. Ambicingo ir išlepinto vyro žmona Koletė rašo jo vardu puikius ir madingus to meto romanus ir šitaip šeima vargais ne galais išbrenda iš skolų, tačiau švaistūnas vyras, tvarkantis šeimos finansus, skatikų neskaičiuoja. Ne vieną dešimtį metų pragyvenusi su vyru, Koletė šalia turi meilužių moterų ir su jomis jaučiasi kur kas laimingesnė nei su vyru. Iš esmės šioji santuoka nėra jokia tragedija, abu sutuoktiniai žino apie vienas kito aistras ir tai toleruoja. Tokių porelių iš panašaus laikotarpio regime tikrai ne vieną panašiuose pasakojimuose.

Išties seniai bemačiau tokio tipažo kostiuminę drama, kažkaip anksčiau jų lyg ir kurdavo daugiau (o gal mano paties pasirinkimai tapo kitokie), tad buvau pasiilgęs panašių istorijų. Kitą vertus, kad ir kaip „Koletė“ kaip filmas beatrodytų geras, jis iš esmės itin tvarkingas, scenos ir kompozicija, kameros darbas ir visa kita atlikta pagal tam tikrus nuspėjamus dėsnius, dėl ko prarandamas režisūrinis individualumas. Pasigedau ir šiaip kitokios interpretacijos, dabar žiūrint juostą neapleido jausmas, kad jo pagrindinė užduotis atskleisti Koletę kaip tam tikrą neteisingumo užguitą moterį, o visi jos seksualiniai nuotykiai tėra tik pagardas, dėl ko bus įdomiau žiūrėti. Čia prisiminiau prieš kelerius metus matytą prancūzų filmą apie panašų laikotarpį „Šokėja“ (2016), kuriame irgi moteris mylinti moteris siekia savų tikslų meno sferoje ir tai kažkodėl suveikė, kadangi filme pasireiškia tam tikras režisūrinis nesumeluotas unikalumas, o „Koletėje“ to pasigedau. Bet nepaisant šabloniškumo, manau, filmas iš esmės yra vidutiniškai geras.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Centurionas" / "Centurion"

Sveiki,

Kažkada labai mėgau istorinio pobūdžio epus, kurie nukelia į antikinį pasaulį ir leidžia pajusti tą mitų ir legendų dvasią, tačiau prieš penkerius metus staiga tokie filmai „užtrūko“ ir išsikvėpė, vėl grįžome prie visokių šnipų ir slaptųjų agentų istorijų. Filmas „Centurionas“ (angl. Centurion) (2010) pasakoja išgalvotą istoriją apie Romos užkariautojus, nusigavusius iki pačios Britanijos. Šiaurietiško dvelksmo Anglijoje ir vyksta dviejų stovyklų mūšis...

Centurionas kiek primena kitus pasakojimus, tad nieko čia pernelyg novatoriško nepamatysite. Jeigu gerai pamenate filmą „Gladiatorius“ (2000), tai nenustebsite, kad filmas bando lygiuotis į šį filmą, tik, žinoma, nėra pajėgus perteikti gilesnių emocijų, kadangi labiau orientuojasi į veiksmo vystymą, o ne Centurionio dvasinę evoliuciją. Filmas daugiau pramoginio tipažo, kurio siužetinė linija vientisa, tiesmuka ir aiški nuo pradžių iki galo, nepaliekanti didesnių diskusijų ar ginčų, tad neabejoju, kad panašių filmų tipaže filmas tiesiog prasmenga kaip į smegduobę.

Visgi filmą žiūrėjau dėl puikaus britų aktoriaus Michael Fassbender, kurį jau regėjau ir „Hamlete“, ir visiškai netikėtuose amplua. Tai unikalios energetikos aktorius, tačiau šis jo vaidmuo vidutiniškas ir ne itin išsiskiriantis iš jo kur kas geresnių vaidmenų gausos. Atmosferinis filmas, sakyčiau, labiau skirtas laisvai praleisti laiką, nieko nebenustebins užkietėjusius kino maniakus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Žuvytė Dorė" / "Finding Dory"

Sveiki, 

2003 metais pasirodęs animacinis filmas „Žuviukas Nemo“ sulaukė neregėtos sėkmės, tačiau filmo autoriai ilgai tylėjo ir nepažėrė jokių filmo tęsinių, kaip, tarkime, tai padarė kiti sėkmingi animaciniai projektai: „Žaislų istorija“, „Ledynmetis“, „Šrekas“. Ir štai šiemet sulaukėme visiškai atskiro, paralelinio filmo pavadinimu „Žuvytė Dorė“ (angl. Finding Dory) (2016), kuris, kaip teigia kino kritikai, mažai kuo nusileidžia pirmtakui.

Filmas, skirtas visai šeimai, iš esmės laikosi tų pačių Volto Disnėjaus laikų moralinių vertybių recepto principų: truputis jaudulio, truputis graudulio, truputis meilės ir pagarbos tėvams ir draugams bei nemaža dalis nuotykių, kurie patinka ir tėvams, ir vaikams. Jeigu žvelgsime į paskutiniųjų metų animaciją, visgi filmas tarsi nieko novatoriško negali pasiūlyti. Pasakojimo ir nuotykių struktūra panaši, įvykius daugiau ar mažiau jau galima nuspėti, nuspėti ir Dorė veiksmus lyg viskas būtų surėdyta pagal tam tikrą įvykių žemėlapį, o filmų kūrėjai tiesiog besimėgaudami spaudžia tuos pačius dirgiklius-mygtukus. Turiu greit užbėgti už akių ir pasakyti, kad ir kaip filmas būtų surėdytas pagal struktūrinės pasakojimo klišes, filmas vis tiek labai geras, kadangi visi ingredientai atseikėti itin tikslingai, kad tiesiog belieka ištiesti kojas ir mėgautis turiningu pasakojimu, kuriame ir juoko, ir liūdesio, ir nuotykių proporcijos vienodai „suveikia“.

Be jokios abejonės, tai vienas stipriausių šių metų „Disnėjaus“ kampanijos filmų, kuris tikriausiai tik retą paliks abejingą. Rekomenduoju be jokio išskirtinumo visiems, netgi kaip mokomąją kūrinį mokykloje.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pinigų monstras" / "Money Monster"

Sveiki,

Kad Jodie Foster yra puiki aktorė, tikriausiai niekas tuo neabejoja, tačiau neretai taip būna, kada puikūs aktoriai dar tampa ir puikiais režisieriais. Tiesą sakant, jos režisuotas filmas „Bebras“ man nesukėlė kažin kokių didelių emocijų. Šįkart aktorė ir režisierė imasi itin aštraus trilerio pavadinimu „Pinigų monstras“ (angl. Money Monster) (2016) ir susikviečia tikriausiai be jokios atrankos žymius Holivudo aktorius – George Clooney ir Julia Roberts.

Apie pagrobtus įkaitus prikurta šitiek filmų, kad tikriausiai kažkuo nustebinti žiūrovą sunku. Ši tema ir žanras iš esmės jau kadaise išsisėmė, nebent būtų kurta kokia nors reali biografinė drama su specifine režisieriaus maniera. „Pinigų monstras“ apskritai pasirodė šioje terpėje blankoka kino juosta. Taip, aktoriai geri, įtampos taip pat yra, bet iš esmės viskas tas pats per tą patį. Sukurti gerą įkaitų dramą – žvėriškai sunku, pats žanras nedėkingas. Gana vidutiniškas scenarijus, karštas įkaitų „taškas“ tiesioginiame eteryje lyg ir bando sufleruoti, kokius monstrus padaro pinigų sistema, kad jaunas vyrukas pradeda grasinti ginklu prieš visą pasaulį. Taip, idėja gal ir nebloga, tačiau vis žiūrėjau ir be aktorių, ir neblogos režisūros gerai apibrėžtoje žanro zonoje, praktiškai nepamačiau nieko novatoriško, įdomaus ar bent to, ko nebūčiau matęs kituose tokio tipo filmuose.

Labai paskutiniu metu mane sužavėjo britų aktorius Jack O‘Conell‘is, kuris kuria įspūdingai temperamentingus vaidmenis. Šiuo atveju irgi. Taip pat malonu matyti ir serialo „Svetimšalė“ žvaigždę Caitriona Balfe antro plano rolėje, o ką jau besakyti apie veteranus. Filmas nėra prastas, tačiau norėjosi kitokios režisūrinės pozicijos, nes kol kas filmas itin vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela