Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų
apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar
esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis
kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth
Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti
kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas
Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko
probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja
religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso
Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina
vietos katalikus išsinešdinti.
Kaip ir visais laikais, taip ir
Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti
agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto
istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima
numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio
sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes
kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse
vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos
sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos
spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią
dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais
perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir
išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti
jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.
Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė
sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas,
kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją.
Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas
apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent
man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su
puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko
nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą
dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent
intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“
vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir
techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl
filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.
Paskutiniu metu dėl laiko
stokos esu apleidęs serialus, tačiau ilgai laikiau savo duomenų saugykloje
paskutinę antrojo sezono „Svetimšalė“ (angl.
Outlander) seriją, visgi
nusprendžiau, kad laikas ją pažiūrėti. Tiesą sakant, šį sezoną žiūrėjau
reguliariai, tik paskutinioji serija vis lyg pati atsidėliotų ir nesileistų
pažiūrima, nes ji kur kas ilgesnė už įprastas serijas.
Antrasis sezonas kur kas
spalvingesnis, tačiau jis lygiai tokia pat maniera nufilmuotas, kaip ir
pirmasis. Visų pirma, kalbant apie šį serialą, reiktų pasakyti, kad jis be galo
kokybiškas, tokį tvirtą pasitikėjimą ir autentikos jausmą kelia dėmesys
laikmečio detalėms ir aktorių vaidybai. Kad ir kaip man nepatiktų romantiškos,
seilę tįstančių meilužių scenos, tenka pripažinti, kad be keistos britės iš XX
amžiaus ir aštuonioliktojo amžiaus škoto meilės istorijos, kur kas labiau
įtikina būtent unikalūs ir skvarbūs kultūriniai papročių pažinimai.
Jeigu pirmajame sezone
visas veiksmas beveik vyko Škotijoje ir atrodė peizažu labai kalvotas, drėgnas
ir atšiaurus, tai šiame sezone didelė dalis veiksmo vyksta Prancūzijoje,
kurioje atsiduria įsimylėjėliai. Jau nuo pat pirmųjų scenų jiems tenka
susidurti su maru, degančiu uostu ir didelėmis intrigomis. Paryžius čia žydi,
puošnumas, prabanga, lėbavimas, apkalbos – štai jums nuodėmingiausias XVIII
amžiaus nuodėmių centras, bet visgi turintis savų trūkumų. Todėl šis sezonas
atrodo kur kas prabangesnis, nes kostiumai, ypač pritrenkiančios suknelės
tiesiog spinduliuoja savo elegancija.
Klerė su dukra po daugel metų.
Šį sezoną jūsų laukia įspūdingi kostiumai.
Intrigos.
Pagrindiniai "Svetimšalės" aktoriai.
Struktūriniu atžvilgiu su
šiuo sezonu viskas tvarkoje. Pradžioje Klerė, grįžusi į savo realų laiką,
išsikrausto į Bostoną ir ilgam pamiršta (bent jau bando) praeities įvykius ir
visą sezoną apie jos realų laiką beveik nieko nežinome, kol galiausiai
paskutinė serija vėl bando sukryžminti praeities ir dabarties įvykius. Iš esmės
visas sezonas, kaip ir anksčiau, laikosi ant amžinų Klerės pasirinkimų. Didelis
dėmesys Škotijos karui, kurį škotai, kaip žinia, realiai pralaimėjo, tačiau
beveik galima neabejoti, kad Džeimis Freizeris tikrai išsigelbės. Sakyčiau, ne
tiek pats karas jaudina, kiek Klerės kelionės per laikus, jos užaugusi dukra ir
ilgi metai be Džeimso, nei visos tos vidinės istorinės intrigos ir pasirengimas
karui, kuris, tiesą sakant, šiek tiek buvo nuobodokas ir jau su laiko
nebeatsekiau, kas čia per sąmokslas ir kas prieš ką čia kovoja... Šiokios
tokios sumaišties karo istorijoje gali atsirasti, jeigu serialą žiūrite ne su
vienu prisėdimu.
Serialas jau pelnė
„Auksinį gaublį“ kaip geriausias draminis serialas, o pagrindinė aktorė
Caitriona Balfe nominaciją kaip geriausia aktorė. Gera žinia patiems gerbėjams
– serialas jau pratęstas trečiam ir ketvirtam sezonui ir tikriausiai bus
statomas iki pat pabaigos pagal visas šios serijos knygas, kurias turime
išsivertę į lietuvių kalbą.
Ar žiūrėsiu būsimus
sezonus, kol kas negaliu atsakyti, nes šis serialas nėra iš tų, kuriuos, kaip
tarkime, „Begėdis“, įsijungi ir ryji seriją po serijos, kol sugula visas
sezonas. Šis serialas kur kas lėtesnis, jo pobūdis ir žanras kitoks, juo reikia
mėgautis lėtai, bet visgi mėgautis, nes istorija tikrai įdomi ir įtraukianti.
Kad Jodie Foster yra
puiki aktorė, tikriausiai niekas tuo neabejoja, tačiau neretai taip būna, kada
puikūs aktoriai dar tampa ir puikiais režisieriais. Tiesą sakant, jos
režisuotas filmas „Bebras“ man nesukėlė kažin kokių didelių emocijų. Šįkart aktorė
ir režisierė imasi itin aštraus trilerio pavadinimu „Pinigų monstras“ (angl. Money
Monster) (2016) ir susikviečia tikriausiai be jokios atrankos žymius
Holivudo aktorius – George Clooney ir Julia Roberts.
Apie pagrobtus įkaitus
prikurta šitiek filmų, kad tikriausiai kažkuo nustebinti žiūrovą sunku. Ši tema
ir žanras iš esmės jau kadaise išsisėmė, nebent būtų kurta kokia nors reali
biografinė drama su specifine režisieriaus maniera. „Pinigų monstras“ apskritai
pasirodė šioje terpėje blankoka kino juosta. Taip, aktoriai geri, įtampos taip
pat yra, bet iš esmės viskas tas pats per tą patį. Sukurti gerą įkaitų dramą –
žvėriškai sunku, pats žanras nedėkingas. Gana vidutiniškas scenarijus, karštas įkaitų
„taškas“ tiesioginiame eteryje lyg ir bando sufleruoti, kokius monstrus padaro
pinigų sistema, kad jaunas vyrukas pradeda grasinti ginklu prieš visą pasaulį. Taip,
idėja gal ir nebloga, tačiau vis žiūrėjau ir be aktorių, ir neblogos režisūros
gerai apibrėžtoje žanro zonoje, praktiškai nepamačiau nieko novatoriško,
įdomaus ar bent to, ko nebūčiau matęs kituose tokio tipo filmuose.
Labai paskutiniu metu mane
sužavėjo britų aktorius Jack O‘Conell‘is, kuris kuria įspūdingai temperamentingus
vaidmenis. Šiuo atveju irgi. Taip pat malonu matyti ir serialo „Svetimšalė“
žvaigždę Caitriona Balfe antro plano rolėje, o ką jau besakyti apie veteranus. Filmas
nėra prastas, tačiau norėjosi kitokios režisūrinės pozicijos, nes kol kas
filmas itin vidutiniškas.
Pagal garsios knygų
serijos Diana Gabeldon „Svetimšalė“, kurią turime išsivertę ir į lietuvių
kalbą, Sony Pictures kompanija sukūrė serialą „Svetimšalė“ (angl. Outlander),
kuris sėkmingai įsiliejo į prašmatnių šiuo metu rodomų serialų laviną ir
kažkaip atgaivino tuo romantinio ir kokybiško serialo egzistavimu, atsisakant
perdėtų melodraminių niuansų. Kad serialas romantinis, todėl daug kas priskiria
kaip „moterišką serialą“, drįsčiau su tuo nesutikti, nes žanras visgi, kaip ir
pačios knygos, yra nevienalytės, čia rasite ir mokslinės fantastikos, ir
škotų-airių-druidų folklorinių motyvų, rasite ir istorinių motyvų, o ką jau
sakyti apie kostiumus ir ištisą enciklopedinį kultūros kontekstą. Tas, kas
mėgsta Škotiją, atšiaurius ir kvapą gniaužiančius kalnus ir nebijo retkarčiais
įsiliejančio sentimentalumo visgi brutalioje meilės istorijoje, tada šis
serialas laukia Jūsų.
Pirmą kartą „Svetimšalė“
pasirodė 1991 metais (2014 metais jau 8 tomas, o tai dar ne pabaiga!) ir
pasakojo apie 27 metų moterį Klerę, kuri atsitiktiniu ir magišku būdu iš 1945 metų
į 1743-uosius ir ten sutinka savo ankstesnio gyvenimo mylimojo prototipą
Randelą, tik šįkart jis ne toks mielas ir geras, kaip XX amžiuje. Išties istorija
atrodo kiek keista, ypač tas magiškas elementas, kuris tėra vienas per visą
serialą, daugiau nebėra tikrų magiškų veiksmų, vien tik prietarai, kaimo
būrimai, kurie neturi įtakos realiam gyvenimui. Klerei tenka susidurti su 200
metų kultūros senumu, o tai reiškia visai kitą moters statusą visuomenėje,
visai kitus išsilavinimo ir mokslo standartus. Gerai, kad Klerė įžvalgi ir daug
išmano apie mediciną, tai jai padeda išlikti aštuonioliktame amžiaus Škotijoje,
kur vyrauja anglų priespauda vietinėms škotų gentims. Tiesą sakant, Klerė turi
progą grįžti atgal į savo laikus, tačiau ji čia jau ištekėjusi ir laiminga, bet
gal ji pasirinks kažką kitą?
Kalbant apie serialo visumą,
mano akimis, vietomis pasirodė gerokai ištęsta. 16 serijų turintis pirmasis
sezonas tikriausiai nė nebūtų pratęstas, jeigu ne geri kritikų ir žiūrovų
atsiliepimai, todėl po pertraukos serialo kūrėjai 2016 balandžio pradžioje
pristatys antrąjį sezoną su 13 serijų. Nors pirmasis sezonas, Dieve, pilnas
nuostabių škotiškų gamtos vaizdų, atrodo, tarsi pagražinta ir pakylėta žalioji
Lietuva, iš tikrųjų turi savo serijų atskiras struktūras ir kompoziciją, pvz.,
vienoje serijoje Klerė su škotų Džeimiu lovoje prasivarto kone visą seriją ir
lyg visiškai nieko neįvyksta – daug erotikos, patrauklių jaunų kūnų, flirto,
savotiško sekso pamokėlių, o kai kada serijoje tiek daug visko – čia puola, čia
įtempti anglų ir škotų pokalbiai, čia, žiūrėk, tuojau Klerė dėl savo keistokų
XX amžiaus moterims būdingų manierų ir įsitikinimų bus apkaltinta ragana ir
sudeginta. Žodžiu, man asmeniškai šis serialas žiūrėjosi gana sudėtingai ir
ilgai, kai kada norėjosi net mesti, nes yra tikrai geresnių serialų, kur įvykis
seka paskui įvykį, o įsijungęs „Svetimšalę“, pasijausdavau lyg sulėtintoje
pasakojimo pasaulyje, lyg kūrėjai bandytų pritempti gumą, o gal priešingai –
išgauti unikalų pasakojimo ritmą. Bet tai tikriausiai vienintelis prastas šio
serialo bruožas, nes kai kada išties norėdavosi grįžti pas Klerę į tą Škotiją,
pabūti su škotų „sijonuotaisiais“ ir lakstyti nuo raudonšvarkiečių.
Po paslaptingos turbulencijos
per laiką, daugiau kažko netikėto ne itin ir vyksta. Charakteriai konstruojami
gana nuspėjami, o įvykiai klostosi tarsi „Drąsiojoje širdyje“, ypač nuspėjami
Klerės žingsniai – stoiška, aikštinga, principinga, bet bendraujanti, atlaidi,
graži, tačiau dėl meilės tikriausiai padarytų bet ką, net ant kaktuso apjotų
visus laukus. Tačiau ji turi paslaptį, kadangi ji iš ateities ir yra
išsilavinusi, ji geba orientuotis laike, prisitaikyti ir net nuspėti kai kurių
tų laikų veikėjų lemtį, netgi visos Škotijos likimą, tai daro ją tų nuspėjamų
charakterių tipaže ypatinga, nes net menkai išmanąs Škotijos ir Anglijos
žiūrovas, gali pasijausti nenuspėjamų įvykių apsuptyje. Džeimis, tikriausiai patraukliausias
fizine prasme iš serialo vyrų ir kaip tyčia atitenka Klerei. Kaip nuspėjama.
Nuspėjami ir Džeimio charakterio bruožai, poelgiai. Tačiau akivaizdi
charakterių brošiūra „geriečiai“, „blogiečiai“, tarpiniai valstiečiai nė kiek
neerzina, nes viso serialo įdomumą sudaro ne personažai, bet ištisas politinis
to laikmečio judėjimas, šachmatinis žaidimas, kurį Klerė jaučia, tačiau būdama
moterimi negali visko pakeisti. Mane kur kas labiau nustebino, kad Džeimis
priėmė jos istoriją su sunkiai XX amžiaus patirtimi kaip savą, aš tai bent
būčiau pasukiojęs pirštu į smilkinį. Tokių sunkiai logiškai suvokiamų dvejonių
siužete iškyla nuolat, todėl jie labiau romantizuojasi, gali būti aiškinami
kaip anų laikų savivokos ir pasaulėžiūros formavimąsi per prietarus, mitus ir
legendas, kurie buvo suvokiami ne ką prasčiau, nei mokslo faktai. Kaip antai
scena su apsigimimais kūdikių apkeitimais miške įsivaizduojamų mitinių būtybių –
tokių pasakojimų randama ir lietuvių tautosakoje.
Gerai, politinė
situacija kelia serialo įdomumą, o škotiškos kultūros paslaptys tampa
edukaciniais ir intelektualiniais spektakliais, tačiau nereiktų pamiršti ir
aktorių. Na, jau ne tik dailūs, bet ir talentingi. Pagrindinį Klerės vaidmenį
atliko airių kilmės aktorė Caitriona
Balfe (g. 1979), pastaroji tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį ir už
pirmąjį sezoną buvo nominuota Auksiniam gaubliui, kaip geriausia TV serialo
aktorė, tačiau tada buvo apdovanota Taraji P. Henson iš serialo „Imperija“. Iš
stambesnių apdovanojimų už Klerės vaidmenį aktorė pelnė „Saturn“ apdovanojimą,
nurungusi Gillian Anderson už Danos Skali vaidmenį, Krysten Ritter iš „Jessica Jones“
ir kitas. Iš tikrųjų C. Balfe savo karjerą pradėjo kaip gana patraukli ir
geidžia modelių namų manekenė. Ji dirbo Milane, Tokijoje ir kitur, tačiau
aktorė tikina, kad ją pačią toks darbas niekada pernelyg nežavėjo ir jis gana
nepatikimas dėl to, kad modeliai greitai pasensta ir rinkai reikia vis naujų
veidų. 1999 metais pradėjusi aktorės studijas, ji buvo netrukus pastebėta dėl
fizinių duomenų ir trumpam filmavosi garsiausiuose modelių namuose, būtent šie
filmavimai ir paskatino ją traukti prie kino. Aktorė pasirodė ir įvairiuose
filmuose, įskaitant „Ir velnias dėvi pradą“, kur ji atliko gana kuklius antro
plano vaidmenis, „Svetimšalė“ apskritai tapo jos proveržiu.
Smagios repeticijų akimirkos ir asmenutė iš filmavimo aikštelės.
Džeimiui Freizeriui teks daug kartų sužeisti.
Gyvenime aktoriai visiškai kitokie...
Daug kas aktorius įtaria esant pora...
Aktorė Caitriona Balfe savo gyvenime turėjo modelio karjerą.
Randelo ir Džeimio paskutinių serijų psichologinė sadistinė scena ir veiksmai kėlė nemenką išbandymą žiūrovams.
Repeticijos virš kalvotos Škotijos.
Seriale neįprastai daug erotikos.
Aktorius Sam Heughan.
Aktorė C. Balfe.
Dar visai jaunas Sam Heughan, bet jau gavo pripažinimą teatre.
Serialo aktoriai.
Jau pradedamas reklamuoti "Svetimšalės" sezonas, kūrėjai žada itin didelius pasikeitimus.
Lygiai taip pat galima
pasakyti ir apie škotų kilmės aktorių Sam
Heughan (g. 1980), kuris atliko raumenų kalno Džeimio vaidmenį – visų moterų
ir ne tik akių džiaugsmą. S. Heughan iki tol taip pat nebuvo atlikęs itin akį
rėžiančių ir įsimintinų vaidmenų, savo karjerą pradėjo maždaug po 2000, 2003
metais buvo nominuotas prestižiniams teatro apdovanojimams už pjesės „Žaliojo
kyšulio salos“ vaidmenį. Dėl savo gerų fizinių duomenų tiko antraeiliams
vaidmenims, yra suvaidinęs įvairiuose serialuose epizodinius vaidmenis: „Midsomerio
žmogžudystės“, „Daktarai“, Rebusas“ ir kt. „Svetimšalės“ knygų aktorė D.
Gabaldon apie šį aktorių sakė: „O, Dieve, tai žmogus iš prigimties škotas su
Džeimio Freizerio širdimi!“
Apskritai kino ir
televizijos kritikų atsiliepimai apie „Svetimšalę“ buvo palankūs, kai kas net
negailėjo liaupsių, sakydami, kad tai „įspūdingo gylio šedevras“. Tiesą sakant,
iki šedevro, mano akimis, visgi pritrūko, bet visumoje, antroji serialo pusė
buvo kur kas įdomesnė ir ją sužiūrėjau kur kas greičiau. Ypač mane keistai
veikė psichologinio Randelo ir Džeimio santykiai, grįsti sadomazochistinėmis
homoseksualo ir prievartaujamo heteroseksualo scenomis kalėjimo rūsiuose. Vis savęs
klausiau, kodėl taip vyrui svarbu, kad koks gėjus jo nepaliestų, o čia pat
plaktuku daužomas delnas viso labo tėra tik mažytis skausmas, lyginant su tuo
levandų aliejumi patirtas orgazmas. Moralė, principai, sąžinė, garbė – visa tai
rasite kaip klasikinių, tradicinių, herojinių vertybių stuburą, todėl
akivaizdu, kad dorovė serialo geriesiems herojams yra kur kas svarbiau už bet
kokį fizinį skausmą.
Kitas „Svetimšalės“
sezonas nusimato Prancūzijoje, tiesa sakant, nesu skaitęs serijos knygų,
nežinau, kiek laiko užtruks viskas Prancūzijoje, ar besugrįš veikėjai į
Škotiją, ar bepamatysime nuostabius laukinius šiaurietiškus peizažus, tačiau
kol kas pirmosios antrojo sezono nuotraukos žada ilgą užsibuvimą ir veikėjų
virsmą Prancūzijoje.
Ar žiūrėsiu toliau šį
serialą? Kodėl gi ne? Juolab, kad vadinama „gėjiška“ pabaiga man visai
psichologiškai tenkino ir serialo jausmų sodrumas nė kiek nemoteriškas, nes
bėgdami nuo sentimentalumo galime visai prapulti vien smurto, parodijų,
sarkazmo ir kitokiuose pasaulio serialo rėmuose. Visgi sentimentalumas čia
sentimentalumui nelygu, nes seriale jis pakankamai skanus, erotiškai estetiškas
ir kažkaip pralgintos fizinės sueitys, ilgi kaip diena „pasitratinimai“, kaip
kažkas sakė, neprailgsta, kai pripranti prie bendros serialo atmosferos. Šiaip
įkvėpiantis ir subrandintas, geras, bet ne tiek, kad vadintųsi šedevru, tačiau
man patiko.
