Filmas: "Olandija" / "Holland"

 

Sveiki,

Kai pasirodė siaubo filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland) (2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.

Visgi tiek žiūrovai, tiek kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl, nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga, nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę, tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...

Žinokite, keistas trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų, estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški, atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių, tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela