Filmas: "Olandija" / "Holland"

 

Sveiki,

Kai pasirodė siaubo filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland) (2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.

Visgi tiek žiūrovai, tiek kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl, nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga, nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę, tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...

Žinokite, keistas trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų, estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški, atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių, tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela