Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasivaikščiojimas" / "The Walk"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pasidalyti apie daugelį sužavėjusią knygos ekranizaciją „Pasivaikščiojimas“ (angl. The Walk) (2015). Na, su režisieriumi Robert Zemeckis tikriausiai yra daugelis susipažinę, net nežinodami jo pavardės, užtenka vien paminėti jo šedevrą „Forestas Gampas“ (1994), „Kontaktas“ (1997) ar trilogiją „Atgal į ateitį“... Skubėjau pažiūrėti taip išgirtą jo naujausią filmą, tikėdamasis kvapą gniaužiančios įtampos, nuostabaus scenarijaus ir puikios vaidybos. O ką gavau?

Visgi gavau neprastą filmą. Žinote, pirmoji filmo pusė labai vargino ir trūko visgi tos žadėtosios įtampos. Herojus pasirodė labiau cirko klounas, nei tikras herojus, nors galima jau numatyti, kad finalas jam labai pasiseks, nes filmo didaktika labai primityvi – svajok ir siek savo tikslo, nesvarbu, jeigu kartais ir nesiseka. Puikus operatoriaus darbas nuo pat pirmųjų kadrų, net nesitiki, kad daugelis dalykų tiesiog sukurti kompiuteriu, jau nešneku apie prarastus Manheteno bokštus „dvynius“ per teroro išpuolį... Žodžiu, su vizualumu čia neprašausite, tačiau tas patosas nuo pat pačių mane šiek tiek nervino – holivudiška maivymosi maniera, kai herojus tiesiog preciziškai piešiamas, lyg būtų ne realus žmogus, o koks Volto Disnėjaus animacinis personažas. Nei jo sunkūs santykiai su tėvais, nei jo finansinė sudėtinga padėtis... Visa eliminuota drama ir palikta kažkokia pustuštė viltis, vien svajonės piešimas, todėl filmas kaip biografinis kūrinys neįtikina nė iš tolo. Bet...

Bet yra gerų dalykų. Po pirmosios valandos abejonių, dosnus apdovanojimas – herojus staiga tampa tikru herojumi ir pradeda pasivaikščiojimą tikrąja to žodžio prasme. Paskutinio pusvalandžio įtampa apdovanoja žiūrovą tokia erzinančia įtampa, kad tiesiog pamiršti tą naivią pirmąją valandą. Išties įtampos ir žavesio paskutiniame pusvalandyje tikrai netrūksta ir pagalvoti galima – to dar kine nemačiau! Išties vien dėl to pasivaikščiojimo ir buvo verta žiūrėti visą juostą. Puikiai pasirodė aktorius Joseph Gordon-Levitt, kuris mums ir prancūziškai, ir angliškai bėrė „kaip reikalas“, nors jo personažu nesu iš esmės patenkintas iki galo. Jo užsispyrimas pradžioje lėmė dideles ne simpatijas, atrodė tarsi pamišėlis, kuriam niekas nerūpi, tik jo pamišusi svajonė (aišku, kad daugelį gali žavėti toks personažas), bet nei dėkingumo jį supantiems draugams, nei tos meilės prancūzei merginai, koks nutašytas iš akmens, nesuprantu, kaip jį dar tokį negyvą ir atitrūkusį nuo socialinio gyvenimo palaikė aplinkiniai? Aišku, po to viskas išsibalansuoja, kaip ant to lyno. 

Taigi, nepaisant holivudinio patoso, filmas vis tiek man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Yves Saint Laurent" / "Yves Saint Laurent"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti prancūzų režisieriaus Jalil Lespert režisuotą biografinę dramą „Yves Saint Laurent“ (pranc. Yves Saint Laurent) (2014) apie vieną garsiausių aukštosios mados kūrėjų Yves Saint Laurent, apie kurį, tiesą sakant, mažai ką buvau girdėjęs, nes aukštoji mada manęs nė kiek nedomina ir nejaudina, tačiau labai mėgstu biografines istorijas, todėl negalėjau praleisti progos pažiūrėti šios juostos.

Įdomu tai, kad prieš kelerius metus pasirodė dokumentinė juosta „Saint Laurent. Beprotiška meilė“, kurią rodė viena iš lietuviškų TV kanalų. Jame pasakojama mados kūrėjo gyvenimo draugo istorija apie Y. S. Laurent‘ą. Įdomu ir tai, kad 2014 tais pačiais metai Kanuose pristatyta dar viena šio madų ikonos biografinė drama, tik jo pavadinimas „Saint Laurent“. Ana versija truputį ilgesnė, jame vaidina šiuo metu patys garsiausi pasaulio mastu prancūzų aktoriai, o filmą režisavo Bertrand Bonello. Iš matyto anonso, galiu pasakyti, kad filmai jei nėra identiški, tai be galo vienas į kitą panašūs. Kam reikėjo tuo pat metu dviejų biografinių versijų – man iki šiol nežinoma, tačiau man teko pamatyti būtent J. Lespert versiją, kuri buvo rodoma kino teatre „Pasaka“ ir yra publikuota lietuviškai torrent.lt 

Galiu pasakyti, kad ilgai kažkaip vengiau šio filmo ir pažiūrėjau iš to įniršio, kai norisi atmesti kino juostas iš sąrašų. Kaip visada tarp tokių filmų atrandi perliukų. Šis filmas mane be galo nustebino gerąja to žodžio prasme. Įdomiai atskleista per nusidriekusios mados XX a. dešimtmečius žmogaus kūrėjo-menininko istorija su meilės ir praradimo šleifu. Aišku, kaip visada, ten, kur kūrėjo biografinė istorija, ten būtinai bus daug skandalų, aistros, pykčio, priešpriešų, homoseksualumo, ašarų ir triumfo. Regis, tokių gyvenimo istorijų kine turime labai daug. Kuo šis filmas įdomus? Aišku, dėl savo prancūziškos dvasios, dėl nostalgijos praeičiai ir, žinoma, dėl gerų aktorių. Nors kaip geriausias filmas prancūzų „Oskarams“ Cezariui nominuotas kita šio filmo versija, bet geriausiu aktorius pripažintas Pierre Niney, kuris atliko Y. S. Laurent vaidmenį šiame filme. Mane asmeniškai labai sužavėjo ir Charlotte Le Bon, atlikusi Viktorijos vaidmenį, ji buvo nominuota Cezariui kaip geriausia antro plano aktorė, tačiau apdovanojimą pelnė amerikiečių aktorė Kristen Stewart iš „Zils Marijos debesys“.

Šiaip rekomenduoju kinomanams, biografinių dramų mėgėjams ir, žinoma, prancūziško kino gerbėjams. Filmą drąsiai galite žiūrėti, nors ir nesimpatizuojate aukštajai madai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela