Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"

Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/50

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela