Filmas: "Veneros" grožio salonas" / "Vénus beauté (institut)"

Sveiki,

Tik žiūrėdamas prancūzišką kiną suprantu, kaip iš tikrųjų jį mėgstu ir kaip jis man patinka. Panašiai pasijutau žiūrėdamas filmą „Veneros“ grožio salonas“ (pranc. Venus Beaute (institut) (1999). Apie moteriškus filmus ir jų problemas galima priskaldyti tiek malkų, o kai kalba pasisuka apie moteris, kurios bet kokia kaina trokšta meilės, bet nuolat pasirenka ne tuos vyrus ir netgi instinktyviai ginasi nuo įsipareigojimų, galima sakyti, kad „užšokote“ į tą itin tragikomišką moters pasaulį, kai moteris nori, bet negali, kai gali, bet nenori...

Panašiai ir šioje istorijoje apie Andželę, kuri dirba grožio salone „Venera“ ir trokšta ilgalaikių santykių, tačiau jau tiek „perėjusi“ vyrų, kad sunku realizuoti ilgalaikius santykius. Iš esmės filmas truputį barbiškas, dvelkiantis netikromis iliuzijomis ir tuo pačiu turintis komiškų niuansų. Savitai prancūziško stiliaus filmas lengvai panardina į moterų vargus. Vienu metu patikime viskuo, kas vyksta tame filme – dialogai, pasakojimo struktūra ir elegantišku kone „poniška“ bendravimo maniera, tačiau tuo pačiu suvokiame, kad viską, ką regime šiame filme, yra absoliuti melodrama, muilo opera, tik viskas nutvieksta prancūziškai, todėl atrodo skanu kaip triufeliai. Netgi tos „myli-nemyli“ scenos, kai įtūžio pagauta mylimoji nori nušauti savo mylimąjį atrodo kaip iš „Romeo ir Džiuljetos“ scenos, viskas kiek hiperbolizuota, kiek netikra ir teatralizuota, bet nuo to kažkodėl filmas nepasidaro nuobodus. Tai vienas pirmųjų ryškiausių Audrey Tautou kino pasirodymų, tačiau ji atrodo labai pilka, palyginus su tuo, kokia gyva ir įdomi atrodo aktorė Nathalie Baye.

Manau, suveikia prancūziško kino faktorius – kad ir kokia banali melodrama vyktų, prancūziškoje formoje ji įgauna kažin kokios magijos. Aišku, melancholiškoje rožinėje „Veneros“ vitrinos šviesoje išryškėja nusivylimo degėsio kvapas, o nepasiekiama meilė atrodo kur kas saldesnė už bučinį po Efelio bokštu. Gal dėl to ši tobula nepasiekiamybė ir atrodo gražesnė už tobulos meilės peizažą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teresės nuodėmė" / "Thérèse Desqueyroux"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Teresės nuodėmė“ (Therese Desqueyroux) (2012) – tai dar vienas prancūzų filmas su bene pačia garsiausia ir bene geriausiai Lietuvoje žinoma šiuolaikine prancūzų kino aktore Audrey Tautou, kuri vis labiau ir labiau man ima patikti. „Teresės nuodėmė“ neaplenkė ir mūsų kino teatro, tačiau tik visai neseniai pavyko pamatyti šį kūrinį...

Tiesą sakant, nesismulkinant, galiu pasakyti, kad filmas pasirodė gan vidutiniškas. Audrey Tautou sukurtas personažas buvo keistai šaltas, tačiau nebejausmis, sakyčiau, savotiškai įdomaus charakterio, kokių retai pasitaiko realybėje. Kad žmona mėgsta kartais panuodyti vyrui gyvenimą – tą jau įsitikinome Agatos Kristi detektyvuose, tiesą sakant, panašus siužetas vyksta ir šiame filme. Iš esmės filmas nieko naujo neiškelia ir nedeklaruoja, gludina tas pačias temas prancūziško kino manieromis, tas, kas dar labai žavisi šioms manieromis – filmas patiks dar labiau. Pirmoji filmo pusė labiau intrigavo, o kaip čia bus, kaip čia viskas klosis, juolab, kad rodėsi dviejų siužetinių linijų pasakojimas – apie Teresės santuoką ir jos draugės meilės istorija su gražuoliu žydu, kuri vėliau prasmego ir pasiliko visai antrame plane, o po to liko tik keisti, sakyčiau, tuščiaviduriai kiautai, piešiantys Teresės nevykusį santuokinį gyvenimą. Ne viskas man čia buvo motyvuota ir įtikinama, ypatingai Teresės „atgijimas“ filmo pabaigoje, kada jai net ašara akyse sublizgo, tačiau tikrai ne žiūrovams...

Nevadinčiau šią juosta itin sėkminga, tačiau buvo vietų, kuriomis teko ir pasimėgauti, ypatingai patiko keistas, mįslingas Teresės personažas, antraplaniai atpažįstami aktoriai ir viso filmo koloritas, matyt, tuo momentu reikėjo man kažko prancūziško – jei ne vyno, tai bent filmo. O šiaip filmas nugrims mano atmintyje ir ten, jaučiu, pasilaidos. Nesužavėjo šitas filmas, toli gražu nesužavėjo, bet ir toli gražu ne pravalas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49 /100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Subtilumas" / "La délicatesse" / "Delicacy"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti prancūzų kino filmą „Subtilumas“ (La Delicatesse) (2011). Na, tai prancūzų komercinis kinas, skirtas plačiai auditorijai, kuris tiksliau turėtų verstis „Delikatesas“, bet pirmiau lietuvių kalba buvo išėjęs romanas „Subtilumo“ pavadinimo, tai kino komercininkai nusprendė padaryti dvigubą reklamą ir palikti tą patį pavadinimą. Romantinė komedija „Subtilumas“ nė neabejotinai dvelkia ne komerciniu kinu, apskritai sunku rasti prancūzų filmų, kurie asocijuotųsi su Holivudu, bet būna ir išimčių. 

Nusprendžiau surizikuoti ir vakarą praleisti su visų taip mėgstama Audrey Tautou ir „Subtilumu“. Ką aš galiu pasakyti? Pradžia filmo buvo gal kiek abejotina, nes per daug palaidų galų, kurie man kvepėjo nieko neišsiskiriančiu romantiniu filmu, tačiau laikui bėgant, viskas tapo taip jauku, taip šilta, taip miela, taip savaip kitoniška, kad pradėjau pamėgti save, seansą ir šį filmą. Taip, filmas toks ir yra – mielas, nors kalbama apie netektį ir naujus atradimus, kurie realiame gyvenime taip retai nutinka, tačiau netikėti neįmanoma, kai tokį neeilinį moters charakterį kuria Audrey Tautou. 

Kaip ir pats filmo pavadinimas sufleruoja, filmas pasižymi subtilumu – puikus ir subtilus humoras, įdomūs ir pakankamai prancūziški išgyvenimai, tapybiškas ir puikus Paryžius – prancūzų kinas tiesiog dievina šį kiną ir beveik kiekviena juosta, kuri kalba apie meilę, vienaip ar kitaip mėgsta pareklamuoti Paryžiaus kerteles – už tai nepykstu, bet žaviuosi, kadangi nežinia, ar kada teks ten pabuvoti, o štai kinas yra vienas iš tų puikiausių būdų vienaip ar kitaip prisiliesti prie meilės miesto. Nereikia pamiršti puikaus operatoriaus darbo – tas vaikščiojimas darbo koridoriumi man baisiausiai patiko – kartais su ašara akyse, kartais pardavus žemę ir sielą, o kartais su vidine šypsena – visas šias emocijas puikiai išreiškė prancūzų aktoriai.

Gal scenarijus nėra kažkuo labai įspūdingas ir pati istorija nėra tokia, kad po jos jaustumeisi suvalgęs „bliūdą“ riebių cepelinų ir sunkiai virškintum, tačiau jį labai jauku žiūrėti – vienam, arba dviese – tai neturi skirtumo. Filmo poveikis pozityvus, kaip ir daugelis prancūzų filmų, jie nuteikia šviesiai ir pakiliai, nesvarbu, kokios negandos ir išgyvenimai užgriūva gyvenimą. Filmas lengvesniam, bet kartu ir turiningam, sodriam spalvų ir jausenų vakarui. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela