Filmas: "Jo brolis" / "Son Frère"

Sveiki,

Puikiai pamenu, kaip seniai per Vilniaus knygų mugę svečiavosi garsus prancūzų rašytojas Philippe Besson ir pristatė lietuviškai išverstus savo romanus, tarp kurių buvo ir romanas „Jo brolis“. Antrasis romanas Prancūzijoje buvo pripažintas kritikų, pas mus sulaukė vidutinio susidomėjimo. Štai ekranizacija, kurią kūrė režisierius Patrice Chereau jau seniai garsėjantis tuo, kad kine mėgsta atvirą kūnišką intymumą, sukurdamas gana skandalingą juostą „Intymumas“ (2001), kuriame net penkis kartus aktoriai lytiškai santykiauja iš tikrųjų. Mano matyta subtili jo režisuota drama „Gabrielė“ taip pat nepraslydo pro akis šiaip sau... Drama „Jo brolis“ (pranc. Son Frere) (2003) tikriausiai yra geriausias režisieriaus darbas mano akimis.

Puikiai pasirinkta medžiaga. Istorija pasakoja apie du brolius Tomą ir Luką. Po daugelio nebendravimo kartu metų Tomas susiranda savo brolį homoseksualą Luką ir praneša, kad šis serga sunkia mirtina liga... Štai ir viskas. Viskas, ko reikia gerai istorijai, o toliau viską užpildo būdravimas šalia vienas kito, jūros vaizdai, lūžinėjantys pokalbiai, bandantys pateisinti ilgą nebendravimą, priežiūra, prisiminimai apie vaikystę. Režisieriui kaip fotografui pavyko išryškinti netipinį brolišką ryšį, kuris paneigia seksualinius skirtumus, skirtingus gyvenimiškus potyrius. Luko būvimas šalia sergančio Tomo, leidžia jam pačiam perkratyti dabartinį homoseksualo gyvenimą, iš naujo pasverti vertybes. Tai itin jautri ir subtili dviejų žmogiškų jausmų susipinanti linija, grįsta gyvenimo apmąstymo mechanizmu savotiškos ribinės situacijos lūžio momente. Filme daug sielvartingos ligos simptomų, netgi savotiškai šokiruojančių kūniškų vaizdų, kaip antai detalus kūno paruošimas operacijai, priminė tarsi balzamavimą, pasiruošimą anapusiniam gyvenimui ir viskas vyksta brolio akyse, akyse, kurios matė vienas kito vaikystę, augimą, brendimą dabar mato silpnumą, mirtį, sunykimą. Praradimas ir susitaikymas įgyja ne tik simbolinės reikšmės, bet perkrato veikėjų vertybių sistemą. 

Filmas stiprus, su fantastiška vaidyba ir atsidavimu, su puikia režisūra ir giliai užčiuopiantis egzistencinę gelmę, pradedant šeimos ir tarp broliškais santykiais ir baigiant apskritai savianalize, kodėl kiekvienas iš mūsų vaikšto šia žeme. Rekomenduoju šį gan nekomercinį, mažo biudžeto prancūziškai subtilų filmą apie būvimą vienas kitam ramsčiu kritinėse situacijose.

Na, ir komerciškai pridursiu, kad filmas Berlyno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį lokį“ už režisūrą, aktorius Bruno Todeschini nominuotas prancūzų „Cezariui“ taip pat Europos kino apdovanojimuose kaip geriausias aktorius ir galiausiai pelnė „Lumiere“ įvertinimą, o rašytojas po ekranizacijos pabaigos raukė ašaras.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Subtilumas" / "La délicatesse" / "Delicacy"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti prancūzų kino filmą „Subtilumas“ (La Delicatesse) (2011). Na, tai prancūzų komercinis kinas, skirtas plačiai auditorijai, kuris tiksliau turėtų verstis „Delikatesas“, bet pirmiau lietuvių kalba buvo išėjęs romanas „Subtilumo“ pavadinimo, tai kino komercininkai nusprendė padaryti dvigubą reklamą ir palikti tą patį pavadinimą. Romantinė komedija „Subtilumas“ nė neabejotinai dvelkia ne komerciniu kinu, apskritai sunku rasti prancūzų filmų, kurie asocijuotųsi su Holivudu, bet būna ir išimčių. 

Nusprendžiau surizikuoti ir vakarą praleisti su visų taip mėgstama Audrey Tautou ir „Subtilumu“. Ką aš galiu pasakyti? Pradžia filmo buvo gal kiek abejotina, nes per daug palaidų galų, kurie man kvepėjo nieko neišsiskiriančiu romantiniu filmu, tačiau laikui bėgant, viskas tapo taip jauku, taip šilta, taip miela, taip savaip kitoniška, kad pradėjau pamėgti save, seansą ir šį filmą. Taip, filmas toks ir yra – mielas, nors kalbama apie netektį ir naujus atradimus, kurie realiame gyvenime taip retai nutinka, tačiau netikėti neįmanoma, kai tokį neeilinį moters charakterį kuria Audrey Tautou. 

Kaip ir pats filmo pavadinimas sufleruoja, filmas pasižymi subtilumu – puikus ir subtilus humoras, įdomūs ir pakankamai prancūziški išgyvenimai, tapybiškas ir puikus Paryžius – prancūzų kinas tiesiog dievina šį kiną ir beveik kiekviena juosta, kuri kalba apie meilę, vienaip ar kitaip mėgsta pareklamuoti Paryžiaus kerteles – už tai nepykstu, bet žaviuosi, kadangi nežinia, ar kada teks ten pabuvoti, o štai kinas yra vienas iš tų puikiausių būdų vienaip ar kitaip prisiliesti prie meilės miesto. Nereikia pamiršti puikaus operatoriaus darbo – tas vaikščiojimas darbo koridoriumi man baisiausiai patiko – kartais su ašara akyse, kartais pardavus žemę ir sielą, o kartais su vidine šypsena – visas šias emocijas puikiai išreiškė prancūzų aktoriai.

Gal scenarijus nėra kažkuo labai įspūdingas ir pati istorija nėra tokia, kad po jos jaustumeisi suvalgęs „bliūdą“ riebių cepelinų ir sunkiai virškintum, tačiau jį labai jauku žiūrėti – vienam, arba dviese – tai neturi skirtumo. Filmo poveikis pozityvus, kaip ir daugelis prancūzų filmų, jie nuteikia šviesiai ir pakiliai, nesvarbu, kokios negandos ir išgyvenimai užgriūva gyvenimą. Filmas lengvesniam, bet kartu ir turiningam, sodriam spalvų ir jausenų vakarui. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela