Filmas: "Jo brolis" / "Son Frère"

Sveiki,

Puikiai pamenu, kaip seniai per Vilniaus knygų mugę svečiavosi garsus prancūzų rašytojas Philippe Besson ir pristatė lietuviškai išverstus savo romanus, tarp kurių buvo ir romanas „Jo brolis“. Antrasis romanas Prancūzijoje buvo pripažintas kritikų, pas mus sulaukė vidutinio susidomėjimo. Štai ekranizacija, kurią kūrė režisierius Patrice Chereau jau seniai garsėjantis tuo, kad kine mėgsta atvirą kūnišką intymumą, sukurdamas gana skandalingą juostą „Intymumas“ (2001), kuriame net penkis kartus aktoriai lytiškai santykiauja iš tikrųjų. Mano matyta subtili jo režisuota drama „Gabrielė“ taip pat nepraslydo pro akis šiaip sau... Drama „Jo brolis“ (pranc. Son Frere) (2003) tikriausiai yra geriausias režisieriaus darbas mano akimis.

Puikiai pasirinkta medžiaga. Istorija pasakoja apie du brolius Tomą ir Luką. Po daugelio nebendravimo kartu metų Tomas susiranda savo brolį homoseksualą Luką ir praneša, kad šis serga sunkia mirtina liga... Štai ir viskas. Viskas, ko reikia gerai istorijai, o toliau viską užpildo būdravimas šalia vienas kito, jūros vaizdai, lūžinėjantys pokalbiai, bandantys pateisinti ilgą nebendravimą, priežiūra, prisiminimai apie vaikystę. Režisieriui kaip fotografui pavyko išryškinti netipinį brolišką ryšį, kuris paneigia seksualinius skirtumus, skirtingus gyvenimiškus potyrius. Luko būvimas šalia sergančio Tomo, leidžia jam pačiam perkratyti dabartinį homoseksualo gyvenimą, iš naujo pasverti vertybes. Tai itin jautri ir subtili dviejų žmogiškų jausmų susipinanti linija, grįsta gyvenimo apmąstymo mechanizmu savotiškos ribinės situacijos lūžio momente. Filme daug sielvartingos ligos simptomų, netgi savotiškai šokiruojančių kūniškų vaizdų, kaip antai detalus kūno paruošimas operacijai, priminė tarsi balzamavimą, pasiruošimą anapusiniam gyvenimui ir viskas vyksta brolio akyse, akyse, kurios matė vienas kito vaikystę, augimą, brendimą dabar mato silpnumą, mirtį, sunykimą. Praradimas ir susitaikymas įgyja ne tik simbolinės reikšmės, bet perkrato veikėjų vertybių sistemą. 

Filmas stiprus, su fantastiška vaidyba ir atsidavimu, su puikia režisūra ir giliai užčiuopiantis egzistencinę gelmę, pradedant šeimos ir tarp broliškais santykiais ir baigiant apskritai savianalize, kodėl kiekvienas iš mūsų vaikšto šia žeme. Rekomenduoju šį gan nekomercinį, mažo biudžeto prancūziškai subtilų filmą apie būvimą vienas kitam ramsčiu kritinėse situacijose.

Na, ir komerciškai pridursiu, kad filmas Berlyno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį lokį“ už režisūrą, aktorius Bruno Todeschini nominuotas prancūzų „Cezariui“ taip pat Europos kino apdovanojimuose kaip geriausias aktorius ir galiausiai pelnė „Lumiere“ įvertinimą, o rašytojas po ekranizacijos pabaigos raukė ašaras.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gabrielė" / "Gabrielle"

Sveiki, kino maniakai,

Vėl keliauju į prancūzų kiną ir noriu trumpai pakomentuoti intymiojo režisieriaus Patrice Chereau filmą „Gabrielė“ (Gabrielle) (2005), kurį kadaise galėjote išvysti „Snobo kino“ rubrikoje. „Gabrielė“ nėra ilgas filmas, nesiekia net pusantros valandos, todėl jis labai greit prasideda ir greit pasibaigia.

Jei trumpai, tai pasakojimas apie 10 metų vedusią pasiturinčią XX amžiaus pradžios prancūzų porą, kuri prabyla apie tai, jog 10 metų buvo paženklinti nemeilės, nepagarbos ir tuštumos. Kenčiantis namų šeimininkas ir ponia įsipina į ilgus dialogus, pasvarstymus ir galimus tiek praeities, tiek ateities variantus, apsupti būrio viską girdinčių tarnaičių. Filmas susideda iš kelių ilgų scenų, kurios turi įžangą, kulminaciją ir atomazgą.

Šaunūs kostiumai, minimalios masinės scenos, todėl filmas atrodo glaustas intymus ir kartu savotiškai įdomus. Neįprasta filmo pateiktis ir kompozicija leidžia pasinerti į sudėtingą XX amžiaus pradžios šeimynines situacijas – moters beteisiškumas, vyro ir namų garbė ir tai, kas iki šiol vis mažiau ir mažiau turi reikšmės – „ką žmonės pasakys“. Jaudinantys ir skoningi dialogai atskleidžia ne tik sankcijuotus kilmingų gyvenimo užkulisius, bet ir tikruosius žmogaus jausmus, brandžių žmonių jausmus. Iš esmės aktorinius meistriškumus demonstruoja personažų pora prancūzų aktoriai – Isabelle Huppert ir Pascal Greggory, kurie pademonstruoja subtilią ir brandžią vaidybą, kitaip sakant, „iš dūšios“. Žiūrint filmą, taip pat neapleidžia jausmas, jog scenos pagrindas yra teatrinis, kiekviena scena – tai mini spektaklis, kuris ypatingai tiktų teatrui.

Filmas ganėtinai vykęs, nepasakyčiau, kad mane sužavėjo ir pakerėjo, be puikių dialogų ir nuostabios vaidybos, filmas man labiau panešėjo kaip dokumentinė-didaktinė medžiaga, kurią drąsiai gali rodyti sutuoktiniams, kurie ateina pas psichologus gelbėti savo santuokos. Deja, filmo herojams santuokos išgelbėti yra praktiškai neįmanoma. Dar Oskaras Vailas yra pasakęs: „jei nebėra meilės, nebėra gyvenimo“. Puošnus ir kartu taupus filmas, intymus paverkšlenimais, manau, patiks nevienam, tiesiog filmas nepasirodė iš tų, kurie mane jaudintų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Rytis Zemkauskas pristato „Gabrielę“:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela