Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilužis vienai dienai"/ "L'amant d'un jour" / "Lover for a Day"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada kažkuo žavi lietuvį žiūrovą, jis tiesiog jam neabejingas tiek, kad net dažnas bijo paneigti, kad kartais net ir gerai įvertinta juosta ėmė ir „nepaėmė“. Scanoramoje taip pat pateikta dalis prancūziško kino naujienų, viena iš tokių veterano Philippe Garrel „Meilužis vienai dienai“ (pranc. L‘amant d‘un jour) (2017). Per savo karjerą sukūręs ne vieną dešimtį gerai įvertintų filmų šįkart režisierius apsiriboja jam patogia ir gal net kiek nuvalkiota tema – tarpusavio paradoksalūs santykiai, kur ištikimybės ir sėslios poros gyvenimai svyruoja kaip vėtrungė vėjyje.

Nepasisekė šiam filmui, nes jį pamačiau po švediško „Kvadrato“ ir nuo pat pirmųjų kadrų kažkaip sunkiai vėl integravausi kaip žiūrovas į stambaus plano estetiškai „nulakuota“ prancūzišką juostą, bet po pusvalandžio daugiau ar mažiau aišku, kas ir kaip vyks. Nepatogių scenų šiame filme nėra, a nei šokiruojančių, nei provokacijos, vien tik melodrama grįsti dėstytojo tėvuko ir dukrelės isterikės bei melagės santykiai su antromis pusėmis. Ar filmas analizuoja, kokį tėvas savo palaidūnišku elgesiu rodė dukrai gyvenimo pavyzdį? Nė velnio! Prancūzai (kaip ir šiame filme) į meilę žiūri vėjavaikiškai, viskas gražu, kol neskaudina, o jei skaudina, vadinasi, reikia jau skirtis ir bėgti išsiverkti, o tada ieškoti naujų santykių. Patvarumo šiame filme tiek, kiek palaido gyvenimo būdo Biblijoje.

Nespalvoto kino pasirinkimas nelabai suveikė. Iš pradžių pamaniau, o kur pompastika ir puošnumas, net maniau, kad pagal naratyvą filmas vyksta kokiame 7-8 dešimtmečiuose, kol nepamačiau išmanaus telefono vienos veikėjos rankose. Režisieriui pavyko kažkokiu keistu būdu spalvomis sužaisti ir laikmečio laisvamaniškais hipių laikais, seksualinės revoliucijos Prancūzija, o juk taip ir elgėsi filmo herojai, tačiau tai tėra tik dalis apgaulės. Ar tai suteikia filmui žavesio? Kaip pažiūrėsi.

Infantiliški veikėjai pataikauja savo geiduliams, papildo vienas kitą per dialogus stumdami į rytdieną, kurioje toli gražu nieko gero nelaukia. Ne, filmas nesužavėjo, neprivertė nei aiktelėti, bet ir į laikrodį nedirsčiojau, tiesiog „Meilužis vienai dienai“ apibūdina kuo puikiausiai mano santykį su šiuo filmu – vienkartinis smagus gurmaniškas nuotykis, tačiau nedaugiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jo brolis" / "Son Frère"

Sveiki,

Puikiai pamenu, kaip seniai per Vilniaus knygų mugę svečiavosi garsus prancūzų rašytojas Philippe Besson ir pristatė lietuviškai išverstus savo romanus, tarp kurių buvo ir romanas „Jo brolis“. Antrasis romanas Prancūzijoje buvo pripažintas kritikų, pas mus sulaukė vidutinio susidomėjimo. Štai ekranizacija, kurią kūrė režisierius Patrice Chereau jau seniai garsėjantis tuo, kad kine mėgsta atvirą kūnišką intymumą, sukurdamas gana skandalingą juostą „Intymumas“ (2001), kuriame net penkis kartus aktoriai lytiškai santykiauja iš tikrųjų. Mano matyta subtili jo režisuota drama „Gabrielė“ taip pat nepraslydo pro akis šiaip sau... Drama „Jo brolis“ (pranc. Son Frere) (2003) tikriausiai yra geriausias režisieriaus darbas mano akimis.

Puikiai pasirinkta medžiaga. Istorija pasakoja apie du brolius Tomą ir Luką. Po daugelio nebendravimo kartu metų Tomas susiranda savo brolį homoseksualą Luką ir praneša, kad šis serga sunkia mirtina liga... Štai ir viskas. Viskas, ko reikia gerai istorijai, o toliau viską užpildo būdravimas šalia vienas kito, jūros vaizdai, lūžinėjantys pokalbiai, bandantys pateisinti ilgą nebendravimą, priežiūra, prisiminimai apie vaikystę. Režisieriui kaip fotografui pavyko išryškinti netipinį brolišką ryšį, kuris paneigia seksualinius skirtumus, skirtingus gyvenimiškus potyrius. Luko būvimas šalia sergančio Tomo, leidžia jam pačiam perkratyti dabartinį homoseksualo gyvenimą, iš naujo pasverti vertybes. Tai itin jautri ir subtili dviejų žmogiškų jausmų susipinanti linija, grįsta gyvenimo apmąstymo mechanizmu savotiškos ribinės situacijos lūžio momente. Filme daug sielvartingos ligos simptomų, netgi savotiškai šokiruojančių kūniškų vaizdų, kaip antai detalus kūno paruošimas operacijai, priminė tarsi balzamavimą, pasiruošimą anapusiniam gyvenimui ir viskas vyksta brolio akyse, akyse, kurios matė vienas kito vaikystę, augimą, brendimą dabar mato silpnumą, mirtį, sunykimą. Praradimas ir susitaikymas įgyja ne tik simbolinės reikšmės, bet perkrato veikėjų vertybių sistemą. 

Filmas stiprus, su fantastiška vaidyba ir atsidavimu, su puikia režisūra ir giliai užčiuopiantis egzistencinę gelmę, pradedant šeimos ir tarp broliškais santykiais ir baigiant apskritai savianalize, kodėl kiekvienas iš mūsų vaikšto šia žeme. Rekomenduoju šį gan nekomercinį, mažo biudžeto prancūziškai subtilų filmą apie būvimą vienas kitam ramsčiu kritinėse situacijose.

Na, ir komerciškai pridursiu, kad filmas Berlyno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį lokį“ už režisūrą, aktorius Bruno Todeschini nominuotas prancūzų „Cezariui“ taip pat Europos kino apdovanojimuose kaip geriausias aktorius ir galiausiai pelnė „Lumiere“ įvertinimą, o rašytojas po ekranizacijos pabaigos raukė ašaras.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela