Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela