Rodomi pranešimai su žymėmis Melvil Poupaud. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Melvil Poupaud. Rodyti visus pranešimus

2020 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Filmas: "85 metų vasara" / "Vasara '85" / "Été 85"

Sveiki,

 

Tikriausiai esu matęs nemažą dalį prancūzų režisieriaus Francois Ozono filmų, tad galiu drąsiai sakyti, kad režisierius yra išbandęs nemažai žanrų, pradedant spalvingais miuziklais, absurdiškomis komedijomis ir baigiant tamsiais ir šiurpiais detektyvais. Kai kada stebindavo, kai kada juokindavo. Paskutiniojo dešimtmečio derlius buvo gana brandus, F. Ozon, kaip ir Pedro Almodovaro, buvo pasiekęs gana aukštą kartelę, tačiau paskutinis jo filmas „Vasara 85“, o dar kai kur verčiama kaip „85 metų vasara“ (pranc. Été 85) (2020), jis tarsi grįžta prie savo trumpametražių dešimtojo dešimtmečio filmų temų ir energetikos. Iš to laikotarpio pamenu nebent „Vasaros suknelė“ (1996), kurio motyvas aprengti vaikinuką suknele, iš dalies savaip panaudotas ir šiame filme.

 

F. Ozon nebuvo ir niekada nebus vien tik LGBTQ kino režisierius, štai kodėl jis įdomus, nes jį domina ir kitas pasaulis, ne vien homoseksualus, tačiau tenka pripažinti, kad homoerotika „prasimuša“ net pačiuose tamsiausiuose jo filmuose. Naujausias filmas „Vasara ’85“ pasakoja apie kurorte prie jūros gyvenantį jaunuolį Aleksį, kuris nori būti vadinamas Aleksu. Neseniai baigęs mokyklą, jis žavisi literatūra, galvoja apie savo ateitį, studijas, kovoja su tėvo primestais lūkesčiais – tokia jo kasdienybė. Vieną vasaros dieną jis išplaukia būriuoti, užmiega, o kai prabunda, jis pamato artėjančią audrą, tačiau viskas apsiverčia. Galiausiai vaikiną išgelbėja pro šalį plaukęs kitas vaikinas ir tarp jų užsimezga draugystė. Toji draugystė greitai įgauna homoseksualių simpatijų ir netrukus du jauni vaikinai tampa meilužiais...

 

Šalia pasakojama Davido, antrojo vaikino, tėvo netekties istorija. Kaip galima suprasti, Davidas manipuliuoja, nes nėra atsigavęs po tėvo netekties, jam santykiai tai tik nuotykis, jis nesiekia pastovumo. Vienas dirbtiniausių filme momentų tampa susitarimas tarp vaikinų, kuris neva pirmasis numirs, likęs turės sušokti ant jo kapo. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog siužetas pakryps taip, kad būtent filmo razina taps šioji pranašiška frazė. Tiesą sakant, viskas filme kurortiškai naivu, neįtikėtina ir dirbtina. Režisieriui, žinoma, pavyko išgauti kažką panašaus į Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ LGBT versiją, kur viskas perdėtai nenatūralu, perspausta ir netgi infantilu. O kas sakė, kad jaunuolių įsimylėjimas nėra toks? Juokingiausi momentai, žinoma, buvo trys: 1) vaikinas persirengia mergina, kad morge pamatytų mirusį vaikiną; 2) jis lenda prie gedinčios motinos, ir nesuvokia deramai, kad ji jį regi kaip atpirkimo ožį, žodžiu, kaip žudiką; 3) jis naktį šoka ant kapo, klausydamasis Rod Stewart „I‘m Sailing“ dainos. Makabriška, dirbtina, neįtikina. Toks twink stiliaus mirtimi paaštrintas romaniūkštis, įprasminti paaugliškiems jausmais.


Atrodo, daug turėtų atpirkti 1985-ųjų metų rekonstrukcija – šukuosenos, garso takelis, rūbai, bendravimo maniera, nešiojamos „ausinkės“, tačiau niekuo nebenustebinsi, nes dabar didžioji dalis pop muzikos ir muzikos vaizdo klipų atkapstė būtent šį dešimtmetį ir pavertė savotišku epochos fetišu. Kitą vertus, suprantu, kad pačiam F. Ozonui šis dešimtmetis ir metai labai svarbūs, jis idėjų sėmėsi iš savo patirties, gal net perkūrė savo paties romantinius vienos vasaros santykius ir pavertė šiuo filmu. Žiūrėti buvo lengva, visą laiką šypsojausi, lyg žiūrėčiau kažką nepaprastai naivaus, netgi pats prisiminiau, kaip užsispyrusiai galima kankintis prisirišant su perdėtais lūkesčiais, bet visumoje man filmas vis tiek vienas silpnesnių pastarojo dešimtmečio F. Ozono darbų.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.8



 

Jūsų Maištinga Siela  


2019 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"


Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb;7.3


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. birželio 28 d., antradienis

Filmas: "Prie jūros" / "By the Sea"




Sveiki, skaitytojai,

Trečiasis Angelinos Jolie filmas nustebino. Visų prima, kad prie jos pavardės prirašyta vyro pavardė Pitt. Visa kita jau nebe taip stebino, kiek pasirinkta visai kitokia tema nei anksčiau – didingi užmojai, karo temos susitraukė į keistą psichologinį pusiau kurortinį romaną gana kukliu ir mažai ką sakančiu pavadinimu „Prie jūros“ (angl. By the Sea) (2015). Kol daug kas plaka liežuviais, koks nevykęs filmas, priminsiu, kad ir Madonnos gana vykęs filmas „Mes tikime meile“ taip pat buvo suplaktas dalgių. Ir dėl ko gi? Ogi visų pirma moteris iš kitos „teritorijos“, jų filmai vertinami preciziškai ir skausmingai ieškant klaidų, o ne pavykusių dalykų. Nesakykit, ši tendencija tinka ir A. Jolie Pitt filmams. 

Nežinau, gal ir tiesa, kad A. Jolie fantastiška aktorė ir būtų prisikasusi prie dar vieno „Oskaro“, tačiau vis tiek panūdo būti režisiere ir viskas. Kol A. Jolie kimba į dar vieną projektą, jos ištikimas vyras B. Pitt ją palaiko, tą rodo ir jo veikla filme „Prie jūros“ – tai antrasis filmas, kai jiedu vaidina pagrindinius vaidmenis, prisiminkime, „Ponas ir ponia Smitai“ (2006). „Prie jūros“ filmas išties kuklesnis – čia nerasite vaizdo efektų, masinių scenų ir atrodo jaukus, pritrauktas ne prie holivudinės, bet prie nepriklausomo europietiško kino – tą mums iliustruoja ir pasirinkti Viduržemio jūros vaizdai. Norisi pasakyti, kad filmas gražus ir visiems aišku, kad filmas labai asmeniškas, intymus, gaivus, bandoma išgauti nepaprastai jautrų intymumą ir skausmą, tačiau kartu filme 14 metų vedusi pora atrodo kaip psichologiniai ligoniai, jų bendravimas ir dialogai „robotiniai“, tos baisios dialoguose ištęstos pauzės, negyvumas lyg ir trikdo, lyg ir patinka, nes norėta padaryti meniškai.

Pro kambario skylę tyrinėjantys jauną sutuoktinių porą, veikėjai atrodo kaip nusikaltėliai, kurie bando pamasinti savo mirusiam intymumui. Atrodo, tuoj viskas priartės prie paslaptingo trilerio ir taps nevaldoma, tačiau istorija daugiau staigmenų, nei įprasta „Santa barbaroje“, nepateikia ir viskas tampa nuspėjama. Filmas, nepaisant savo sausoko siužeto, patiko: vaizdai, aktorių būvimu kadre, noras išgauti meniškumo projekciją ir šiaip kažkaip lėtai ir nesikankindamas sužiūrėjau. Sakyčiau, kad beveik patiko.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 44/100
IMDb: 5.2


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

Filmas: "Bet kokiu atveju Lorens" / "Tas pats Lorencas" / "Laurence Anyways"



Sveiki, kinomanai,

Kanadiečių režisierius Xavier Dolan, kai kas mėgsta pabrėžti jo amžių (24 metai!) Kanų kino festivalyje jau pristatė savo trečią juostą pavadinimu „Bet kokiu atveju Lorens“ (kai kur galite rasti kaip „Tas pats Lorencas“) (Laurence Anyways) (2012). Šią juostą galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Na, esu X. Dolano gerbėjas, kol kas sėkmingai seku visą jo jauną karjerą ir mėgaujuosi jo kūriniais. Po proveržio „Aš nužudžiau savo motina“ (2009) režisierius pristatė vykusią muzikinę dėlionę „Įsivaizduojamos meilės“ (2010), o šįkart jau atpažįstamu, savitu stiliumi autorius kuria jau nebe taip lengvai slystantį filmą, bet epinį pasakojimą, kurį žiūrint jaučiamas ne tik filmo gėris, bet ir bėgantis laikas tiek filmų herojams, tiek mūsų laikrodžiuose.

Be galo ilgas filmas apie vyrą panorusį tapti moterimi. X. Dolanas neabejotinai tampa štampiniu režisieriumi, kuris yra seksualinių mažumų ir lytinės tapatybės oratoriumi kino forumuose. Kasmet filmų šia tema vis daugėja ir daugėja, nuo to niekur nedingsi, matyt, to reikalauja pats laikmetis ir X. Dolan puikiai telpa į šiuos rėmus. Jei pirmame filme jis bylinėjo sūnaus gėjaus ir motinos santykius, antrame seksualinius poligaminius svingavimus tarp įvairių lyčių, tai „Bet kokiu atveju Lorens“ svarsto vyro tapatybės klausimą ir tapatybės metamorfozes.

Kai kurie šį režisieriaus filmą laiko pačiu geriausiu, o kai kurie nusivylę tvirtina, kad pagaliau jaunasis azartininkas prisižaidė ir sukūrė siužeto linijos nesuvaldytą filmą. Man asmeniškai, filmas išties buvo gan tirštas, jau po geros valandos atsitokėjau ir pažiūrėjau, kad pažiūrėjau tik trečdalį juostos, o jame jau buvo įvykę tiek, kad užtektų vienam rimtam filmui! Uždelsto veikimo bomba tiksėjo toliau ir ėmė, tiesą sakant, truputį velti. Norėta aprėpti vyro tapatybės pokyčius per vieną dešimtmetį, bet pirmoji filmo pusė tapo ilga, o kitų metų perbėgimams liko mažai laiko, tie išsiskyrimai ir susitikimai tapo tokie išskydę, nesurišti. Nepaisant netobulo linijinio laiko bėgimo, pati drama visgi Dolanui pavyko. Draskymasis, širdgėla, susipriešinimas, nesuderinamumai – štai tikrasis šio filmo kokteilis!

Sunkiai įsivaizduojama realybė paversta pakankamai įtikinama. Vyras nori tapti moterimi, bet nenori prarasti mylimosios. Kas tai? Nauja meilės forma, kuri neturi pavadinimo? Transeksualas ir jo mylimoji? Žinoma, bene sunkiausia, bent jau iš filmo, buvo transeksualo gyvenimo draugei, kuri niekaip neapsisprendžia, kaip gyventi yra geriau. Trauka ir stūma veikia vienu metu ir tai tikriausiai blogiausia, kas gali nutikti žmonėms, nes tada vidinis ir išorinis konfliktas neišvengiamas.

Filmas taip pat mus įveda į tokias temas kaip žmogaus tapatybė ir darbo santykiai, personažas netenka darbo dėl savo tapatybės, - kaina ne itin maloni. Ypatingai tai, kad tai 1990-ųjų Prancūzija, dar ne tokia laisva seksualiniai įvairovei, ypatingai jei herojus yra pedagogas, - vienas jautriausių ir lengviausiai kritikuojamų ir laisves varžomų darbdavių kategorijoje. 

Šįkart Dolanas norėjo ypatingai daug atsikąsti, kai kas, manau, ne itin pavyko, bet filmą laikau vis tiek labai vykusiu, įdomiu ir verto savo žiūrovų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela