2016 m. birželio 28 d., antradienis

Filmas: "Prie jūros" / "By the Sea"




Sveiki, skaitytojai,

Trečiasis Angelinos Jolie filmas nustebino. Visų prima, kad prie jos pavardės prirašyta vyro pavardė Pitt. Visa kita jau nebe taip stebino, kiek pasirinkta visai kitokia tema nei anksčiau – didingi užmojai, karo temos susitraukė į keistą psichologinį pusiau kurortinį romaną gana kukliu ir mažai ką sakančiu pavadinimu „Prie jūros“ (angl. By the Sea) (2015). Kol daug kas plaka liežuviais, koks nevykęs filmas, priminsiu, kad ir Madonnos gana vykęs filmas „Mes tikime meile“ taip pat buvo suplaktas dalgių. Ir dėl ko gi? Ogi visų pirma moteris iš kitos „teritorijos“, jų filmai vertinami preciziškai ir skausmingai ieškant klaidų, o ne pavykusių dalykų. Nesakykit, ši tendencija tinka ir A. Jolie Pitt filmams. 

Nežinau, gal ir tiesa, kad A. Jolie fantastiška aktorė ir būtų prisikasusi prie dar vieno „Oskaro“, tačiau vis tiek panūdo būti režisiere ir viskas. Kol A. Jolie kimba į dar vieną projektą, jos ištikimas vyras B. Pitt ją palaiko, tą rodo ir jo veikla filme „Prie jūros“ – tai antrasis filmas, kai jiedu vaidina pagrindinius vaidmenis, prisiminkime, „Ponas ir ponia Smitai“ (2006). „Prie jūros“ filmas išties kuklesnis – čia nerasite vaizdo efektų, masinių scenų ir atrodo jaukus, pritrauktas ne prie holivudinės, bet prie nepriklausomo europietiško kino – tą mums iliustruoja ir pasirinkti Viduržemio jūros vaizdai. Norisi pasakyti, kad filmas gražus ir visiems aišku, kad filmas labai asmeniškas, intymus, gaivus, bandoma išgauti nepaprastai jautrų intymumą ir skausmą, tačiau kartu filme 14 metų vedusi pora atrodo kaip psichologiniai ligoniai, jų bendravimas ir dialogai „robotiniai“, tos baisios dialoguose ištęstos pauzės, negyvumas lyg ir trikdo, lyg ir patinka, nes norėta padaryti meniškai.

Pro kambario skylę tyrinėjantys jauną sutuoktinių porą, veikėjai atrodo kaip nusikaltėliai, kurie bando pamasinti savo mirusiam intymumui. Atrodo, tuoj viskas priartės prie paslaptingo trilerio ir taps nevaldoma, tačiau istorija daugiau staigmenų, nei įprasta „Santa barbaroje“, nepateikia ir viskas tampa nuspėjama. Filmas, nepaisant savo sausoko siužeto, patiko: vaizdai, aktorių būvimu kadre, noras išgauti meniškumo projekciją ir šiaip kažkaip lėtai ir nesikankindamas sužiūrėjau. Sakyčiau, kad beveik patiko.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 44/100
IMDb: 5.2


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą