Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie jūros" / "By the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Trečiasis Angelinos Jolie filmas nustebino. Visų prima, kad prie jos pavardės prirašyta vyro pavardė Pitt. Visa kita jau nebe taip stebino, kiek pasirinkta visai kitokia tema nei anksčiau – didingi užmojai, karo temos susitraukė į keistą psichologinį pusiau kurortinį romaną gana kukliu ir mažai ką sakančiu pavadinimu „Prie jūros“ (angl. By the Sea) (2015). Kol daug kas plaka liežuviais, koks nevykęs filmas, priminsiu, kad ir Madonnos gana vykęs filmas „Mes tikime meile“ taip pat buvo suplaktas dalgių. Ir dėl ko gi? Ogi visų pirma moteris iš kitos „teritorijos“, jų filmai vertinami preciziškai ir skausmingai ieškant klaidų, o ne pavykusių dalykų. Nesakykit, ši tendencija tinka ir A. Jolie Pitt filmams. 

Nežinau, gal ir tiesa, kad A. Jolie fantastiška aktorė ir būtų prisikasusi prie dar vieno „Oskaro“, tačiau vis tiek panūdo būti režisiere ir viskas. Kol A. Jolie kimba į dar vieną projektą, jos ištikimas vyras B. Pitt ją palaiko, tą rodo ir jo veikla filme „Prie jūros“ – tai antrasis filmas, kai jiedu vaidina pagrindinius vaidmenis, prisiminkime, „Ponas ir ponia Smitai“ (2006). „Prie jūros“ filmas išties kuklesnis – čia nerasite vaizdo efektų, masinių scenų ir atrodo jaukus, pritrauktas ne prie holivudinės, bet prie nepriklausomo europietiško kino – tą mums iliustruoja ir pasirinkti Viduržemio jūros vaizdai. Norisi pasakyti, kad filmas gražus ir visiems aišku, kad filmas labai asmeniškas, intymus, gaivus, bandoma išgauti nepaprastai jautrų intymumą ir skausmą, tačiau kartu filme 14 metų vedusi pora atrodo kaip psichologiniai ligoniai, jų bendravimas ir dialogai „robotiniai“, tos baisios dialoguose ištęstos pauzės, negyvumas lyg ir trikdo, lyg ir patinka, nes norėta padaryti meniškai.

Pro kambario skylę tyrinėjantys jauną sutuoktinių porą, veikėjai atrodo kaip nusikaltėliai, kurie bando pamasinti savo mirusiam intymumui. Atrodo, tuoj viskas priartės prie paslaptingo trilerio ir taps nevaldoma, tačiau istorija daugiau staigmenų, nei įprasta „Santa barbaroje“, nepateikia ir viskas tampa nuspėjama. Filmas, nepaisant savo sausoko siužeto, patiko: vaizdai, aktorių būvimu kadre, noras išgauti meniškumo projekciją ir šiaip kažkaip lėtai ir nesikankindamas sužiūrėjau. Sakyčiau, kad beveik patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karo žirgas" / "War Horse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Steven‘o Spielberg‘o dramą „Karo žirgas“ (War Horse) (2011 m.), pasaulį išvydęs prieš pat Naujuosius metus dabar siautėja ir Lietuvos kino teatruose. Be jokių išvedžiojimų ir siužeto nupasakojimų tiesiog pasidalysiu savo nuomone.

Iš tiesų filmas patiko – nominuotas net šiuometiniams Oskarams kaip geriausias metų filmas, bet labai abejoju, ar šįkart jis nuskins laurus. Lyginant su kitu Spielbergo filmu „Šinlerio sąrašu“ šis filmas visgi turi nusilenkti. Iš tikro tikėjausi tobulos dramos, bet šįkart pasirodė preciziškai ištęstas, čia įsinarplioja kelios šalutinės siužetinės linijos – vokiečių dezertyrai, anūkės ir senelio istorija ir kažkaip nepajauti, kad siužetiškai labai platu, o tas žirgas lieka lyg koks simbolis jų kelyje, o ne herojus, kuris pradėjo savo stoišką heroizmą ardamas akmenuotą lauką. Kai kurios scenos siaubingai atpažįstamo Spielbergo ir kitų režisierių braižo – kamerinė muzika garso takelyje, gražus peizažas ir bėgantis vaikėzas su arkliu per nuostabiai gražų lauką... Dievaži, toks metodas naudojamas jau prieš gerus 20 metų , pvz.: „Rudens legendos“, „Šaltasis kalnas“ ir kiti filmai, kurie pasakoja neįtikėtiną epinę pasakaitę sugraudinat žiūrovams.

Ir visgi tai tėra tik viena medalio pusė, o kita – kur kas geresnė. Visgi Spielbergui vėl pavyko prisikasti iki Oskaro nominacijos ir sužavėti žiūrovus epiniu pasakojimu, gražiais vaizdais, graudulinga užsispyrimo ir ištikimybės istorija. Iš tikro to maždaug ir tikėjausi, jeigu ne tas užtęsimas ir šalutinės epinio pasakojimo linijos. Apie aktorius irgi nieko blogo negaliu pasakyti, iš tikro atliktas puikus režisūrinis darbas, tik esmė tame, kad atsigręžus atgal į kino industriją, mes rasime nemažai panašių alternatyvių „Karo žirgui“.

Šiaip filmas pakankamai stiprus kandidatas į Oskarus, daugelis žiūrovų iš vis turėtų būti sužavėti ir tai yra natūralu. Gyvulio ir žmogaus ryšys stipresnis negu esti realiame gyvenime ir tai tikriausiai žavi žiūrovą. Žavi ir mane. Todėl įvertinu su avansu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela