Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Venera kailiuose" / "La Vénus à la fourrure" / "Venus in Fur"

Sveiki, kino žiūrovai,

Drąsiai galiu sakyti, kad vieni iš šių metų buvo man, kaip kino žiūrovui, režisieriaus Roman Polanski kino metai. Pamačiau daugiau nei penkis jo filmus iš labai skirtingų jo kaip kino kūrėjo epochų. Vienas naujausių jo filmų yra „Venera kailiuose“ (pranc. La Venus a la fourrure) (2013). Tai labai skirtingas filmas nuo likusių jo sukurtų filmų. Aišku, paskutinieji Polanskio darbai yra teatralizuoti, mažos erdvės, sutelktas didelis emocinis ir psichologinis tarpusavio personažų tankis, todėl darbai atrodo įtempti, evoliucionuojantis ir sproginėjantys čia pat. Panašiai kaip ir jo filme „Kivirčas“ (2011), taip ir „Venera kailiuose“, viskas vyksta čia ir dabar, viskas teatralizuota ir kartu be galo plastiška, kad dingsta riba tarp pjesės ir įvykio.

Įdomi fetišistinė tema, kurią, manau, su mielu noru pažiūrės ne tik sadomazochistiniams sekso žaidimams prijaučiantys žiūrovai, bet ir tikrieji kino gurmanai, manau, kad neprastai filmą galėtų pažiūrėti ir apskritai komercinio kino žiūrovas, tik jam bus šiek tiek keista tema, filmo pjesės pateikimas kine. Tiesą sakant, Polanskis vėl glumina, gundo, flirtuoja su žiūrovu ir leidžia flirtuoti kino aktoriams. Tai po gana ilgos pertraukos režisierius sugrįžo į frankofoniškąjį kiną, gal iš dalies ir dėl to, kad jam uždrausta grįžti į JAV, nes yra kaltinamas savo dukters išnaudojimu. Tuo Polankis tampa tik dar įdomesnis.

Įdomi psichologizuota psichologinių traumų tema, priklausomybės tarnystei, kaip saugumo jausmo moduliacijos ir žinoma visa vizualizacija – teatras kine, atmosfera, įtampa, lėbavimas tarp tikrovės, pjesės ir aktorių jausenų, kurias labai įdomiai, spalvingai, charakteringai išreiškia prancūzų aktoriai Emmanuele Seigner ir Mathie Amalric. Tie, kurie nors kiek viena akimi seka ar daugiau žiūri prancūzišką kiną, manau, turėtų prisiminti šiuos aktorius.

Šiaip tikrai labai įdomiai pažiūrėjau, pajutau tai, ko norisi iš kino – provokacijos, intelektualaus flirto, įdomių režisūrinių sprendimų, formos, aktorinės meistrystės. Kaip filmą žiūri maskulinistai, aš nežinau, bet radikaliausios feministės, manau, turėtų po filmo ploti katučiu. Aš plojau ne dėl to, kad vyras kone paliko ant baslio, bet dėl paties filmo stiprybės ir galybės paveikti žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela