Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalintasis" / "Starred Up"

Sveiki, skaitytojai,

Tamsi ir brutali britų režisieriaus David Mackenzie drama „Įkalintasis“ (angl. Starred Up) (2013) netikėtai tapo tikru kino atradimu. Filmas pasakoja devyniolikmečio patekimą į vyrų kalėjimą, kuriame galioja savos taisyklės, o vaikinas sadistiškai netvardo pykčio, todėl nuolat yra taranuojamas apsauginių, kol galiausiai patenka į pykčio tvardymo kalėjimo būrelį... Atrodytų, lyg ir nieko įdomaus, lyg ir nieko naujo. Dar vienas eilinis filmas apie tą patį. Apie vyrų kalėjimo taisykles ir pyktį, tačiau beregint filmas prikausto neįtikėtinai puikia režisūra.

Tiesą sakant, režisierių jau pažįstų iš jo puikaus filmo „Tobulas jausmas“ (2011), šįkart jis griebiasi išties sudėtingos temos – kalėjimo gyvenimo, tačiau tik filmui įpusėjus, tampa aišku, kad režisieriui kur kas labiau rūpi ne kalėjimo užkaboriai, tačiau veikėjų psichologinė veiksmų paradigma. Priežastis, kodėl pagrindinis veikėjas yra toks, koks yra. Tėvo ir sūnaus santykiai tampa atramine šios istorijos dalimi, jų sutrūkinėjęs ryšys veriasi per sūnaus psichologinius veiksnius. Kraujo ryšys, įvilktas į brutalias kalėjimo sąlygas, pateikia gana netikėtą filmo gelmę, o ką jau kalbėti apie Jack O‘Connell vaidybą – ji pribloškiamai įtaigi ir atidirbta kiekvienam kadrui itin profesionaliai. Filmas neprimena serialo „Oranžinė – tai nauja juoda“, šis filmas absoliučiai be komedijos elementų, netgi sakyčiau primena pačias juodžiausias ir įtaigiausias istorijas apie kalėjimą. Visų pirma lenkų filmą „Simetrija“, taip pat kažkiek ispanų juosta „Kamera 211“.

Filmas tikriausiai turėtų patikti ir serialo „Ozas“ gerbėjams, bet apskritai tai silpnus nervus dirginantis filmas, bet geroji jo pusė yra ta, kad jis ne tik sudirgina, bet ir kažin kaip ypatingai sudrebina sielą. Įdomu ir tai, kad filmas tiks ir vidutiniam žiūrovui, kuris galbūt kažin kokios šeimyninės dramos ir nelabai pamatys, bet bent galės pasimėgauti (kažkodėl ypač vyrai tai mėgsta) sadistiniais kalėjimo veiksmais. Negaliu duoti mažiau, nes filmas absoliučiai mane „paėmė“. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Interviu su aktoriumi Jack O‘Connell ir filmo režisieriumi:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viktorija. Jaunoji karalienė" / "The Young Victoria"

Sveiki,

Šiandien labai trumpai noriu pakomentuoti matytą istorinę dramą „Viktorija. Jaunoji karalienė“ (angl. The Young Victoria) (2009). Po visai neseniai matytos „Elžbietos“ susizgribau, ko čia dar nematęs apie Anglijos monarchus ir prisiminiau esant šį filmą. Šis filmas buvo puikiai pasitiktas tiek kino kritikų, tiek paprastų kino žiūrovų. Tiesą sakant, iki tol mano vaizdinys apie Viktorijos epochą buvo kiek kitoks ir kiek kitoks žvilgsnis į pačią puritoniškają karalienę, tačiau filmas vaizduoja ne jos įsigalėjimą, bet pirmuosius valdymo metus, apie atrastą laimę, jos subrendimą.

Per šį filmą sužinojau labai daug apie XIX amžiaus Angliją, apie tai, kad monarchus nuolat persekiojo politiniai žaidimai, intrigos, - žodžiu, viskas, kas būta ir Elžbietos laikais prieš 500 metų. Iš esmės man nepasirodė toks sodrus, įdomus, koks buvo „Elžbieta“, tiesą sakant, filmas man pasirodė pernelyg atmiežtas sentimentalizmo, pernelyg daug romantinių scenų, todėl filmas pasirodė be reikalo ištęstas – pasivoliojimai lovoje, apsikabinimai, šokiai lietuje, viskas gražu, bet per saldu. Nemanau, jog tai itin stipri istorinė juosta, priešingai, laikyčiau gan vidutiniu kūriniu, kurį galbūt labiau supras anglai, bet man, tiesą sakant, vietomis buvo netgi nuobodokas.

Pagrindinį vaidmenį t.y. Viktoriją įkūnija Emily Blunt, puikiai žinoma iš komedijinio pobūdžio filmų. Tai tikriausiai vienas jos toks rimtesnis proveržis kito žanro veikale, sakyčiau, visai sėkmingas ir įdomus, tačiau ne toks įspūdingas kaip Cate Blanchett tokio tipažo juostose. Filmas pakankamai, kaip sakiau, vidutinis, bet tikrai suras savo žiūrovą ir gerbėją. Antrą kartą žiūrint negaiščiau laiko, deja.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela