Filmas: "Bet kokia kaina" / "Hell or High Water"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniam gaubliui nominuota drama „Bet kokia kaina“ (angl. Hell or High Water) (2016) tikriausiai daugeliui sukėlė neprastų sentimentų laukinių vakarų epams, netgi savotiškiems niūriems vesternams. Filmas, kuris patenkins didelius rimto kino smaližius ir gurmanus, manding, pasirodė šiek tiek nuobodokas.

Supraskite mane teisingai, filmas tikrai geras, stiprus ir rimtas scenarijus apie likimo nelepintus brolius, turinčius įvairių sutrikimų, savų vertybių, idealų, tėvo paliktų randų ir visada jaudina tėvų ir vaikų santykiai, ypač, kai atžalos pasuka ne tokiais keliais, kokiais galėjo pasukti. Tačiau šis filmas... tiesiog jo žinia manęs nepasiekė, praktiškai nesujaudino, o po pirmųjų apiplėšimo scenų, kas iš esmės ir buvo įdomiausia, staiga įklimpo į begalinę rutiną ir istorija lyg ir jau matyta, o potekstės jau kadaise ištransliuotos ankstesnių filmų. Puiki aktorių vaidyba ir kieta, rūsti vyriškai vakarietišką dvasią transliuojanti režisūra, pasirodė, kai kada pernelyg teatralizuota, o charakteriai šabloniškai sugadinti ir jau kažkur matyti. 

Taip, filmas geras, bet jis vis tiek man neįtiko. Tarsi to vakaro seansas būtų pro šydą. Žinote tą keistą jausmą, kai valgai tiek daug, o pavalgęs nesijauti pasisotinęs, tai panašiai su šiuo filmu nutiko man: nei jutau kažkokį pasitenkinimą, nei kažkokią kančią, tarsi žiūrėčiau šiuolaikinių kaubojų dramą. Beje, priminė filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tačiau pastarasis buvo kur kas geresnis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalintasis" / "Starred Up"

Sveiki, skaitytojai,

Tamsi ir brutali britų režisieriaus David Mackenzie drama „Įkalintasis“ (angl. Starred Up) (2013) netikėtai tapo tikru kino atradimu. Filmas pasakoja devyniolikmečio patekimą į vyrų kalėjimą, kuriame galioja savos taisyklės, o vaikinas sadistiškai netvardo pykčio, todėl nuolat yra taranuojamas apsauginių, kol galiausiai patenka į pykčio tvardymo kalėjimo būrelį... Atrodytų, lyg ir nieko įdomaus, lyg ir nieko naujo. Dar vienas eilinis filmas apie tą patį. Apie vyrų kalėjimo taisykles ir pyktį, tačiau beregint filmas prikausto neįtikėtinai puikia režisūra.

Tiesą sakant, režisierių jau pažįstų iš jo puikaus filmo „Tobulas jausmas“ (2011), šįkart jis griebiasi išties sudėtingos temos – kalėjimo gyvenimo, tačiau tik filmui įpusėjus, tampa aišku, kad režisieriui kur kas labiau rūpi ne kalėjimo užkaboriai, tačiau veikėjų psichologinė veiksmų paradigma. Priežastis, kodėl pagrindinis veikėjas yra toks, koks yra. Tėvo ir sūnaus santykiai tampa atramine šios istorijos dalimi, jų sutrūkinėjęs ryšys veriasi per sūnaus psichologinius veiksnius. Kraujo ryšys, įvilktas į brutalias kalėjimo sąlygas, pateikia gana netikėtą filmo gelmę, o ką jau kalbėti apie Jack O‘Connell vaidybą – ji pribloškiamai įtaigi ir atidirbta kiekvienam kadrui itin profesionaliai. Filmas neprimena serialo „Oranžinė – tai nauja juoda“, šis filmas absoliučiai be komedijos elementų, netgi sakyčiau primena pačias juodžiausias ir įtaigiausias istorijas apie kalėjimą. Visų pirma lenkų filmą „Simetrija“, taip pat kažkiek ispanų juosta „Kamera 211“.

Filmas tikriausiai turėtų patikti ir serialo „Ozas“ gerbėjams, bet apskritai tai silpnus nervus dirginantis filmas, bet geroji jo pusė yra ta, kad jis ne tik sudirgina, bet ir kažin kaip ypatingai sudrebina sielą. Įdomu ir tai, kad filmas tiks ir vidutiniam žiūrovui, kuris galbūt kažin kokios šeimyninės dramos ir nelabai pamatys, bet bent galės pasimėgauti (kažkodėl ypač vyrai tai mėgsta) sadistiniais kalėjimo veiksmais. Negaliu duoti mažiau, nes filmas absoliučiai mane „paėmė“. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Interviu su aktoriumi Jack O‘Connell ir filmo režisieriumi:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikri pojūčiai" / "Tobulas jausmas" / "Perfect Sense"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti kino filmą, kuris atėjo į šių metų „Kino pavasaris 2012“ festivalį ir laikomas vienas iš žiūrimiausių favoritų – tai „Tikri pojūčiai“ (Perfect Sense) (2011 m.), kai kur filmas verčiamas tiesiog „Tobulas jausmas“, pastarasis vertimas, mano galva, kur kas geresnis, bet „Kino pavasaris“ kažkodėl nusprendė diktuoti savo vertimo bumą.

Šiaip bijojau žiūrėti šį filmą, nes Eva Green, kurią neseniai mačiau filme „Gimda“ sukėlė tokius keistai niūrius ir šiltai šaltus jausmus, jeigu būtų galima taip išsireikšti. „Gimdos“ atmosfera, maniau, kad dalinai persikels ir į šį filmą, nes aktorė mėgsta rinktis keistus vaidmenis su keistomis istorijomis, bet šis filmas pasirodė šiek tiek šiltesnis, kad ir pasakojantis apokalipsinę žmonijos istoriją, kaip dalinai ir „Gimda“, tačiau čia pajutau daugiau šilumos, pozityvumo, nei pačioje „Gimdoje“.

Smagu čia sutikti talentingą britų aktorių Ewan McGregor, „Mulen Rouge“ žvaigždutę ir kitų gerų filmų aktorių. Iš esmės filmas manęs kažkuo itin nenustebino – meilės istorija, kurią gaubia žmonija beprarandanti pojūčius. Iš pradžių uoslė, po to skonis, po to klausa, rega ir filmo pabaigoje telieka tik lytėjimas, vienas kito būvimas ir supratimas. Tikriausiai filmui jau nebepavyktų užfiksuoti, kas dedasi praradus paskutinį žmogaus pojūtį, nes tai tikriausiai lieka už kadro, būtent paskutinis kadras mane labiausiai ir sujaudino, kad net norėjosi kažką apsikabinti šalia, nes bijojau, kad nebegirdintis, nebematantis, nebeužuodžiantis, nebejaučiantis skonio nieko nebeturėsiu ir nieko nebesutiksiu. Bandau vis įsivaizduoti ir įsivaizduoti, koks tada žmonijos bendras gyvenimas liktų, jeigu beliktų tik lytėjimas? Sunkiai įsivaizduojamas.

Iš esmės filmo idėja ir efektas labai sveikintini, kadangi jie nuteikia labai pozityviai ir darniai vertinti ir džiaugtis gyvenimu, mėgautis juo ir mėgautis buvimu, nes kiekviena diena ir patirtas pojūtis, jausmas yra kaip stebuklas – aiški ir paprasta tiesa nuo senų senovės, sakytum, banaliau ir negali būti, bet tai, ką perteikia kadrai, praradimai ir kiti dalykai, keista, bet žmones dar labiau suriša, o ne atskiria, atvirkščiai, nei buvo vaizduojame J. Samarago romano ekranizacijoje „Aklumas“, kuriame apanka visas pasaulis ir visi sužvėrėja. Manau, tai puikus, geras filmas ne tik kino gurmanams, bet ir šiaip kaip didaktinė medžiaga depresijos sergantiems žmonėms, kurie nori mirti, išnykti. Reikia tik atsidurti ant tam tikros ribos, kad suprastum, kaip iš tikrųjų myli ir vertini gyvenimą ir jame esančius žmones, nors galbūt jų ir nepažįsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela