Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Proksima" / "Proxima"

Sveiki,

Mano ilgametė patirtis stebint Kino pavasario festivalio atidarymo filmus byloja, kad festivalio vinis turintis būti filmas nebūtinai yra geriausias festivalio filmas, o neretais sykiais – vienas silpniausių kūrinių iš matyto repertuaro. Nežinau kodėl, bet festivalio organizatoriai visada su atidarymo filmu bando atitaikyti kažką savitai tarpinio tarp komercinio kino ir to, ko iš tikrųjų siekia užkietėjęs nepriklausomo kino gerbėjas. Iš dalies, galima sakyti, toks tarpinis filmas buvo ir šiemet – „Proksima“ (angl. Proxima), kurį režisavo Alice Winocour.

Kitą vertus, šis filmas yra absoliučiai skonio reikalas. Tai joks avangardas ir joks metų šuolis kino istorijoje, veikiau „Proksimą“ apibūdinčiau kaip tylią dramą, kurioje per pagrindinę veikėją „sproginėja“ nauji kosminiai atradimai žmogaus viduje. Dėmesio centre – trisdešimtmetė ambicinga kosmonautė, kuriai nuskilo įgyvendinti viso gyvenimo svajonę – išskirsti į kosmosą. Tačiau ji turi mažametę dukrelę, kuriai labai jos reikia. Moteris tvarkosi kaip išmanydama, ji palieka dukrelę tėvo ir asistentės priežiūrai, o pati išvyksta į Rusiją 50 dienų programai, po kurios ji bus pasiruošusi skrydžiui... Filmo karkasas visąlaik išlieka kosminės programos parengtyje, mes matome moterį, kuri bando įgyvendinti savo svajonę ir, bent filmo pradžioje, atrodo, jos niekas nesustabdys, bet...

Bet galiausiai matome, kaip įtaigiai aktorės Evos Green perteikta veikėja ima palūžti ir ją vis labiau įveikia motiniškas instinktas, ji vis labiau galvoja apie dukrelę ir apie savo vaikystės siekį, savo ir jau mirusios motinos ryšį. Iš esmės filmas subtiliai atmosferiškas, mes sekame nepailstančią moterį, kuri, atrodo, tuoj palūš, tuoj pasiduos, nes galiausiai „suaugs“ ir supras, kad vaikystės svajonė nėra jau tokia verta žemiškosios laimės. Filme kosmosas (kaip itin vyriškas reikalas) supriešinamas su žemiška moters pareiga išauginti savo vaikus. Nuo senų senovės ta pati moters-motinos pasirinkimo problema – asmeninės svajonės ar pareiga būti gera motina kankina pagrindinę veikėją. Režisierė gana sumaniai ir naujomis aplinkybėmis perteikė tą seną šeimos modelio problemą. Galiausiai tai ne XX amžiaus pirmoji pusė, o savotiška netolima ateitis, kur moteris veikia tarsi vis dar neturėdamos lygiateisiškumo tarp vyrų, todėl kai kurios scenos, kaip tarptautinė vyrų komanda žiūri į veikėją, atrodo, nejaukiai seksistinės ir perteikiančios labiau nūdienos tendencijas.

Visgi pirmoji filmo pusė mane intrigavo, pajutau visas jau išskleistas temas ir problemas, atmosferą, tad antroji filmo pusė tiesiog pradėjo pernelyg vilkinti, užstrigo toje pačioje dinamikos vagoje ir, atrodo, nebevystoma, o tik laukiama, kada toji moteris su dviem vyrais išskris į kosmosą. Filmą vertinčiau vidutiniškai, kuriame yra niuansuotai gerų elementų, atmosferos, bet visumoje pristigo novatoriško ryžto ir, tiesą sakant, netikėtų aštresnių siužetinių vingių.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuodėmių miestas 2" / "Sin City: A Dame to Kill For"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Nuodėmių miestas 2“ (angl. Sin City: A Dame to Kill For) (2014), kurį po devynerių metų sugrąžino kultiniais tapęs režisierių duetas Robert Rodriguez ir Frank Miller. Teko matyti pirmąją dalį gal bemaž prieš septynerius metus, o gal ir dar seniau. Negalėčiau pasakyti, kad pribloškė, tačiau prisimenu kaip itin „Tarantinišką“ filmą su nuostabiais ir unikaliais specialiaisiais efektais. Tą patį režisieriai pakartoja ir filmo tęsinyje, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, nebesulaukė tokių aikčiojimų, kaip pirmoji „Nuodėmių miesto“ dalis.

Bulvarinis, „komiksų“ tipažo pasakojimas kine nėra kažkas naujo, tačiau tai, ką pavyko išreikšti šiems režisieriams, visgi pavyko kažkas naujo ir neįtikėtino. Antroji filmo dalis, jeigu jį galima vadinti tęsiniu, manau, nėra kažkuo itin prastesnė už senesnę versija. Aišku, čia daugiau smulkių istorijų, kurie susijungia į vieną didelį nusikalstamo miesto istorijų almanachą, susijungdami ir prasilenkdami atskiromis pasakojimų gėjelėmis čia pat gatvėje. Nors nesu tokių kino juostų mėgėjas, tačiau šįkart vėl mėgavausi tuo išskirtiniu pasakojimu ir filmo grafika, bet už vis labiausiai pačiais aktoriais, kurie susirinko į vieną didžiulį žvaigždžių būrį. Labiau kalbėsiu apie moteris, kurios čia nepaprastai gražios, pilnos skausmo, keršto ir troškimų – kone muilo operų blogiukės, tiesa, muilo operų elementų šiame filme išties nemažai, ypač pasakojant Evos Green kuriamo personažo manipuliacinius „sugebėjimus“. Kaip visada ant scenos šokanti Jessica Alba atrodė pritrenkiamai, bet jos personažui toli gražu Nuodėmių mieste gyventi nebėra taip miela ir gera...

Eva Green iš vis pusę savo laiko prabuvo praktiškai nuoga ir vonioje bei lovoje – o ko reikia tokiai mačistinei juostai kaip „Nuodėmių miestas“? Tiesa, paskutiniuoju metu, o praktiškai nuo jos karjeros pradžios, Eva Green beveik visose kino juostose demonstruoja savo puikųjį kūną. Nori patraukios nuogybės? Pasikviesk vaidinti E. Green, ji neturėtų atsisakyti. Paskutinįkart ji aistringai dulkinosi laive, vaidindama „300“ filmo tęsinyje „300: Imperijos gimimas“, prie kurio, kaip bebūtų keista, prisidėjo ir vienas iš „Nuodėmių miesto“ režisierių. J. Alba man kaip aktorė išvis neimponuoja, nieko negaliu pasakyti, ką ji gero suvaidinusi, tačiau čia ji labai patraukli. Na, ir filmo berniukai blogiukai... Tiesiog belieka tik mėgautis hiperbolizuotu brutalumu, pamatyti visą gėrį, apipintą legendomis ir mitais, apie didmiesčių gaujas ir jų gyvenimą, kas kad kartoninį, komiksinį, bet vis tiek patrauklų. Be didelių pretenzijų filmą rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balta paukštė pūgoje" / "White Bird ina a Blizzard"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Balta paukštė pūgoje“ (angl. White Bird in a Blizzard) (2013). Po šiuo poetiniu pavadinimu slepiasi visai neprasta kino juosta, pasakojanti apie amerikiečių šeimą, kuri toli gražu nėra tobula. Vieną dieną dingsta žmona Ieva ir niekas negali jos rasti. Manoma, kad ji paliko dukrą ir vyrą...

Čia prasideda kriminalinė istorijos linija, kuri toli gražu nevystoma kriminališkai, čia nėra net trilerio ar detektyvinio elementų. Kriminalas išreikštas drama. Tai keistokas filmas, kuris yra spalvingas, turintis kažkokios energijos, apgalvotos įvykio grandinės. Stengtasi atskleisti 9 dešimtmečio atmosferą, bet ji veikiau buvo trafaretinė, simbolinė, nei ta tikroji 9 dešimtmečio dvasia – keletas rūbų, interjero detalių, tačiau manęs neįtikino šio dešimtmečio egzistavimas, bet, manau, režisieriai to ir nesistengė.

Su draugu kirtome rankomis, kad įspėsime filmo eigą ir finalą – pataikėme į dešimtuką! Filmo režisieriai žaidžia su žiūrovu, duoda lemingus ženklus ir leidžia tyčia numatyti viską į priekį ir beveik nepateikia netikėtų staigmenų. Lyg jie ir norėtų leisti mėgautis išskirtine filmo atmosfera, tačiau ji kažkokia keista, pusiau mistinė, bet neišvystyta, pvz., kam daryti aklą kaimynę, jei jos aklumas neatlieka nei paslaptingumo, nei mįslės funkciją? Kažkoks atsargumas visgi suteikė įdomumo, kurį paskatino aktorė Eva Green ir jaunoji aktorė Shailene Woodley, su pastarąja šį mėnesį matau jau trečią filmą ir galiu pasakyti, kad ji man labai patinka, netgi pernelyg, tad galiu sakyti, kad ji bus vienas iš šių metų atradimų naujų aktorių fronte. Eva Green kaip visada labai šarminga, įdomi, nors jos personažas bauginamai keistas, bet žinant jos daugelį vaidmenų, tai nė kiek nestebina.

Šiaip filmas patiko, sulaikė mano dėmesį, nors, irgi keista, negaliu pasakyti, kodėl man šis filmas patiko, nei čia įspūdinga vaidyba, nei siužetas, nei režisūra, bet vis tiek. Bet vis tiek.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela