Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė naktis Soho rajone" / "Last Night in Soho"

 Sveiki,

 

Kai sakau, kad rinkoje trūksta gerų ir originalių siaubo filmų, ima ir į mano eterį iššoka šeštuoju dešimtmečiu tviskantis „Vaikis ant ratų“ (2017) režisieriaus Edgar Wright vienas naujausių darbų „Paskutinė naktis Soho rajone“ (angl. Last Night in Soho) (2021), kuris daugeliui išsiilgusiems prabangaus tviskėjimo su siaubo elementais taps žiūrovišku reginiu.

 

Istorija pasakoja apie šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančią merginą Eloyzą, kuri iš gilios provincijos atvyksta į Londoną mokytis kurti savo drabužių, tačiau netrukus neapsikentusi bendrabučio pasipūtusių merginų, ji susiranda prestižiniame rajone senamadišką butą. Kasnakt užmigdama ji panyrą į tikrovišką sapną šešto dešimtmečio Londoną, kur ji stebi ir iš dalies pati patiria grakščios gražuolės Sindės gyvenimo epizodus. Galiausiai kasnakt ji mato vis prastesnę Sindės gyvenimo atkarpą, kol galiausiai panyra į alkoholio ir prostitucijos liūną. Eloyzai sunku grįžus į tikrovę patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas...

 

Iš tikrųjų, kad ir kaip beanalizuosime, filmo turinys prasminiu atžvilgiu yra plokščias, o siužetas kažkur matytas, jo niuansai ir veikėjų sprendimai bei retsykiais erzinantis elgesys nuspėjami. Manau, filmas būtų kur kas stipresnis, jeigu režisierius ir scenaristas būtų originalumo linkme vystęs veikėjų individualizuotą pasaulį. Tačiau scenarijus nors ir korėtas, režisierius randa būdą, kaip viską apvynioti blizgiu popieriumi ir... jam tai pavyksta kuo puikiausiai! Jeigu turinio atžvilgiu filmas pernelyg nuspėjamai standartiškas, jo pateiktis ir forma kelia susižavėjimą tiek aktoriais, tiek rūbais, tiek spalvomis, tiek senojo auksinio Holivudo pateiktimi, kuri netrukus pavirsta į žmogžudysčių ir vaiduoklių spektaklį. Muzika, stilius, šukuosenos, kabaretinė Londono kultūra įtraukia.

 

Visgi lėlės barbės Sendės likimas nujaučiamas iš pirmųjų kadrų, o neatgailaujanti veikėja pateisinama kaip gležna ambicijų siekusi blondinė nederamu būdu, kuri nesugebėjo nuo pat pradžių pasakyti griežto NE ir buvo #metoo XX amžiaus seksualinio priekabiavimo auka. Kitaip sakant, filmo fokusas yra patriarchalinis vyrų pasaulis, kur mergina yra prekė ir tik įrankis: pramoginėj erdvėj – kekšė, o namuose – šventoji ir ištikimoji. Šiuolaikinėje tikrovėje provincialė ekstrasensė keistuolė (kai ką primena iš Fokus Pokus filmo) pamažu ima keistis ir tapatintis su praeityje gyvenusia mergina. Šios transformacijos ir santykis naratyviškai primena S. Kingo siaubo romano pasakojimus su pasakos „Pelenės“ miksu. Iš vienos pusės naivu, o iš kitos filmui tai tinka.

 

Vis galvojau, jeigu panašią istoriją perteiktų šiomis dviem laiko atkarpomis kokiame nors gotikiniame Viktorijos laikų girgždančiame name, turėtume absoliučiai vidutinišką siaubo filmą, visgi sprendimas tą padaryti savaip davė vaisių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaprastos istorijos" / "Histoires extraordinaires"

Sveiki, 

Dar vienas nustebinęs filmas tokiu gana neįprastu pavadinimu „Nepaprastos istorijos“ (ital. Histoires extraordinaires) (1968). Tai trijų skirtingų rašytojo E. A. Poe istorijų trilogija viename filme, kuriuos ekranizavo skirtingi savo laikmečio kultiniai režisieriai, ypač Federico Fellini. Pagalvojau: kiek, dievaži, mes piratinėje rinkoje išsivertę šlamšto ir visokiausių abejotino kino, bet štai neturime praktiškai nė vieno Fellinio filmo. Kaip visada elitinis legendinis filmas lieka tik tikriems gurmanams, kažkur kino festivaliuose, kuriuose vis dažniau rengiami retrospektyviniai seansai, prisimenant seną gerąjį kiną.

Tiesą sakant, pažintis su „Nepaprastomis istorijomis“ buvo ir malonus, ir šiek tiek išbandymas. Visų pirmą tai ganėtinai ekspresyvi kino juosta, kurioje dvelkia stipri magiška trauka, neracionalus vaizdinys, veikėjai, o psichologiniai veiksmai arti totalaus sadizmo vaizdavimo. Tai traukia, tai neįprasta, tai aštru, kai istorija ir filmas tampa mįsle, tarsi žaidimas, tarsi seansas taptų papildomu rebusu, bandant įminti istorijos esmę. O esmė labai paprasta: blogosios žmogaus prigimties galios, konkuruojančios su gerosiomis. Tai įspūdinga, tai traukia akį, tai metafizinis kinas, kuris visada šiek tiek balansuoja kaip Morė per Užgavėnės: vis kažkas netikra. Nepaisant visko, filmas išties modernus ir emocionaliai paveikus.

Neįtikėtinai gražios aktorės būta Jane Fonda, kuri suvaidino pirmosios novelės ekranizacijoje, kuri labiau primena senąsias čekų ekranizuotas pasakas, bet čia istorija, kaip ir buvo galima tikėtis iš E. Alano Poe, nėra saldi. Lygiai tas pats ir su kitomis novelėmis, kuriose pasirodo kino legendos Brigitte Bardot, Alain Delon ir kt. Aišku, labiausiai laukiau paskutinės dalies, kurią ekranizavo pats F. Fellini ir nustebau, kad priminė „Jaunystės“ ir „Didis grožis“ filmų režisieriaus braižą itin intensyvi ir ekspresyvi minties išraiška, bet kartu ir vargina novelės finalas, nes nuo tų abstrakcijų ir haliucinacijos vaizdinių šiek tiek pasidarė bloga, nes jau per daug. Šiaip man labiausiai patiko vidurinioji novelė. Filmas, kad ir koks jis bebūtų „skonio reikalas“, žadina dvejopus jausmus, todėl jis man patiko tiek turiniu, tiek vaizdavimo išraiškomis. Ir, žinoma, aktoriais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela