Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaprastos istorijos" / "Histoires extraordinaires"

Sveiki, 

Dar vienas nustebinęs filmas tokiu gana neįprastu pavadinimu „Nepaprastos istorijos“ (ital. Histoires extraordinaires) (1968). Tai trijų skirtingų rašytojo E. A. Poe istorijų trilogija viename filme, kuriuos ekranizavo skirtingi savo laikmečio kultiniai režisieriai, ypač Federico Fellini. Pagalvojau: kiek, dievaži, mes piratinėje rinkoje išsivertę šlamšto ir visokiausių abejotino kino, bet štai neturime praktiškai nė vieno Fellinio filmo. Kaip visada elitinis legendinis filmas lieka tik tikriems gurmanams, kažkur kino festivaliuose, kuriuose vis dažniau rengiami retrospektyviniai seansai, prisimenant seną gerąjį kiną.

Tiesą sakant, pažintis su „Nepaprastomis istorijomis“ buvo ir malonus, ir šiek tiek išbandymas. Visų pirmą tai ganėtinai ekspresyvi kino juosta, kurioje dvelkia stipri magiška trauka, neracionalus vaizdinys, veikėjai, o psichologiniai veiksmai arti totalaus sadizmo vaizdavimo. Tai traukia, tai neįprasta, tai aštru, kai istorija ir filmas tampa mįsle, tarsi žaidimas, tarsi seansas taptų papildomu rebusu, bandant įminti istorijos esmę. O esmė labai paprasta: blogosios žmogaus prigimties galios, konkuruojančios su gerosiomis. Tai įspūdinga, tai traukia akį, tai metafizinis kinas, kuris visada šiek tiek balansuoja kaip Morė per Užgavėnės: vis kažkas netikra. Nepaisant visko, filmas išties modernus ir emocionaliai paveikus.

Neįtikėtinai gražios aktorės būta Jane Fonda, kuri suvaidino pirmosios novelės ekranizacijoje, kuri labiau primena senąsias čekų ekranizuotas pasakas, bet čia istorija, kaip ir buvo galima tikėtis iš E. Alano Poe, nėra saldi. Lygiai tas pats ir su kitomis novelėmis, kuriose pasirodo kino legendos Brigitte Bardot, Alain Delon ir kt. Aišku, labiausiai laukiau paskutinės dalies, kurią ekranizavo pats F. Fellini ir nustebau, kad priminė „Jaunystės“ ir „Didis grožis“ filmų režisieriaus braižą itin intensyvi ir ekspresyvi minties išraiška, bet kartu ir vargina novelės finalas, nes nuo tų abstrakcijų ir haliucinacijos vaizdinių šiek tiek pasidarė bloga, nes jau per daug. Šiaip man labiausiai patiko vidurinioji novelė. Filmas, kad ir koks jis bebūtų „skonio reikalas“, žadina dvejopus jausmus, todėl jis man patiko tiek turiniu, tiek vaizdavimo išraiškomis. Ir, žinoma, aktoriais.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela