Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela