Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščiai" / "The Birds"

Sveiki, skaitytojai,

LRT televizija net aštuonis vakarus mus lepins vienu paslaptingiausiu pasaulyje režisieriumi Alfred Hitchcocko filmais. Ir vienas iš jo klasiškiausių filmų, žinoma, yra „Paukščiai“ (angl. The Birds) (1963). Tiesą sakant, žaviuosi šio režisieriaus darbais „Psichopatas“, „Svaigulys“ ir kitais, kad net neabejojau, jog „Paukščius“ sužiūrėsiu irgi su malonumu.

Visų pirma – ta septinto dešimtmečio elegancija ir atmosfera! Kokios gražios moterys ir vyrai! Kur čia nepatikėsi, kad darbininkų klasės atstovai šitaip gražiai rengdavosi... Bet tai graži holivudinė maniera, kai aktoriai be perstojo arba rūko, arba geria viskį. To „Paukščiuose“ neįmanoma nepamatyti, nes aktoriai tikrai būtų tuštesni ir neturėtų ką veikti, jeigu kišenėse nesinešiotų cigarečių pakelio ir ypač tos elegantiškos moterys... Visgi nieko nepadarysi, to laikmečio filmai užgriozdinti šių kadrų ir kad žmonės anuomet gyveno sveikiau, kažin, ar tai nėra iš piršto laužta nesąmonė. Visgi filmas keistas kaip ir jo scenarijus: kurių galų graži blondinė važiuoja su automobiliu 100 kilometrų, kad pristatytų du varganus paukštelius nepažįstamajam? Tai tikra mistika labiau nei tie apsėsti paukščiai! Kai kurių loginių spragų, manau, šiuolaikinis kinas paprasčiausiai neleistų daryti, bet dėl tam tikros stilistikos, logikos nebūvimo, manau, A. Hitchcocko filmuose daug kas leidžiama...

Meluosiu, jeigu sakysiu, kad filmas įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų – nė velnio. Teko gana ilgai kiurksoti ir muistytis, kol galiausiai mistiniai potėpiai – to aš ir lakiau! – galiausiai užvaldytų. Nors galima pasijuokti iš tam tikrų techninių ano meto sprendimų, kaip antai automobilio vairavimas, rodant projekcijai ir kuriant dinamišką veiksmą, visgi režisieriui pavyko perteikti gana originalų siaubo ir mistikos persunktą scenarijų apie paukščius kaip velnio apsauginius, puolančius žmones. Nė nesitikėkite, kad viskas kaip klasikiniame kine įprasta, bus atskleista, ne, tai tarsi apreiškimas, neturintis bendro paaiškinimo. Pro duris snapais sau kelią kertantys jūriniai paukščiai ir varnos išgąsdintų kur kas labiau nei tarpduryje pasirodžiusi vėlė. Visgi manau, kad šis filmas, nepaisant laikmečio standartų, yra vienas iš klasiškiausių A. Hitchcocko filmų, palikęs siaubo žanro aruoduose savąją žymę.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela