Filmas: "Aštuoni su puse" / "8½"

 Sveiki,

 

Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.

 

Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų, kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar  Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai, gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės, vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.

 

Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis, kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto – tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu, matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora, reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina, tačiau verta.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

 Sveiki,

 

Tęsiu iššūkį iki Kino pavasario pažiūrėti 18 gerų filmų. Antrasis filmas.

 

Kai pernai Kino pavasaryje reklamavo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch naujausią filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. Les plus belles années d'une vie) (2019), kuris buvo pristatytas kaip „Vyro ir moters“ (1966) kultinio prancūzų kino Naujosios bangos filmo tęsinys su tais pačiais aktoriais, pamaniau, kad filmas tai jau tikrai ne man. Ir visai ne dėl to, kad filme vaidina senukai aktoriai, beje, irgi kultiniai bei labai geri, bet dėl to, kad baiminausi, jog nematęs „Vyro ir moters“ nelabai suprasiu filmo prasmės ir esmės. Juk žiūrėti tęsinius nemačius pradžios nelabai logiška, todėl šis filmas man ir praslydo, tačiau LRT neseniai transliavo šį filmą ir labai nudžiugau, kad pamačiau.

 

Puikus filmas! Nuo pat pirmojo kadro, kai senukas senelių namuose klausosi atminties mankštos ir kaip jis savo galvoje bando surikiuoti faktus ir nepavyksta, o kamera vis artėja prie seno ir pasimetusio veido, man, tiesą sakant, drėko akys. Drėko akys ir per daugelį šio filmo scenų. Mūsų jau nebejaudina kine prievartos scenos, kankinimai, žudynės, tačiau netikėtai gali paprastas švelnumas arba išsprūdusios laimės, kuri visą laiką buvo šalia, neišsipildymas sugraudinti iki širdies gelmių. Šiuo metu Lietuvoje masiškai kalbama apie tradicinės šeimos vertybes, puolamos seksualinės mažumos, ginama šeimos sąvoka, bet „Vyras ir moteris“ nuo pat pradžių iki galo yra netradicinės meilės istorija. Pirmojoje filmo dalyje anuomet susitinka du jauni tėvai, jie tampa meilužiais, abu turi iš kitos santuokos vaikų – juk tai viskas, ką šiandien prieštarauja baubiantys žmonės prieš Stambulo konvenciją, brukantys savo kvailas peticijas. Žiūrėdamas vis galvojau, kad nėra jokios absoliučiai normalumo ir tradicijų apibrėžties, žmones ištinka trauka ir meilė, ir tai gali tęstis be pabaigos.

 

Visgi šis filmas, jo dialogai ir aktoriai perteikia 50 metų laiko atskirties įspūdį. Nelengva nesusitapatinti su jų emocijomis ir per jas filtruoti savąsias. Vis žiūrėdamas pagalvoji: o kokioje tu pats esi pagal savo patirtis ir amžių stadijoje, ar kartais ir pats nepraleidai progos įprasminti tos laimės dėl įsitikinimų, moralės, visuomenės primestų standartų ir t. t. Silpstančio vyro atmintis vis sužadina senus praeities prisiminimus, o po 50 metų atsiradusi mylimoji tai atpažįstama, tai vėl prarandama atmintyje. Žmogus yra visa, kas yra jo atmintis, ir kai pagrindiniam veikėjui atminties lieka vis mažiau ir mažiau, lieka tik gyvenime tikros meilės prisiminimas. Kitaip sakant, tai klasikinė prancūziška romantinės meilės idėja: atimkit meilę, nebeliks žmogaus, atimkit iš žmogaus viską, paskutinioji žus meilė. Idėjiškai lyg ir sentimentalu, tačiau šiame jautriame filme, ypač paskutiniuose kadruose, kai pasakotojas retrospektyviais kadrais veža mylimąją 1966 Paryžiaus gatvėmis skambant kultinėms dainoms, iš tikrųjų tyrinėjame savo atminties labirintus ir ieškome ten to, kas mums leido būti žmonėmis.

 

Nepaprastas filmas, retai skiriu dešimtukus tokio pobūdžio filmams, bet šis man labai patiko ir patvirtino tai (nepaisant, kad kinas dirbtinis konstruktas), jog gyvenime yra meilė, o jos formos absoliučiai nesvarbios.

 

P. S. Filmą galima žiūrėti ir nemačius pirmosios dalies.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela