Filmas: "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

 Sveiki,

 

Tęsiu iššūkį iki Kino pavasario pažiūrėti 18 gerų filmų. Antrasis filmas.

 

Kai pernai Kino pavasaryje reklamavo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch naujausią filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. Les plus belles années d'une vie) (2019), kuris buvo pristatytas kaip „Vyro ir moters“ (1966) kultinio prancūzų kino Naujosios bangos filmo tęsinys su tais pačiais aktoriais, pamaniau, kad filmas tai jau tikrai ne man. Ir visai ne dėl to, kad filme vaidina senukai aktoriai, beje, irgi kultiniai bei labai geri, bet dėl to, kad baiminausi, jog nematęs „Vyro ir moters“ nelabai suprasiu filmo prasmės ir esmės. Juk žiūrėti tęsinius nemačius pradžios nelabai logiška, todėl šis filmas man ir praslydo, tačiau LRT neseniai transliavo šį filmą ir labai nudžiugau, kad pamačiau.

 

Puikus filmas! Nuo pat pirmojo kadro, kai senukas senelių namuose klausosi atminties mankštos ir kaip jis savo galvoje bando surikiuoti faktus ir nepavyksta, o kamera vis artėja prie seno ir pasimetusio veido, man, tiesą sakant, drėko akys. Drėko akys ir per daugelį šio filmo scenų. Mūsų jau nebejaudina kine prievartos scenos, kankinimai, žudynės, tačiau netikėtai gali paprastas švelnumas arba išsprūdusios laimės, kuri visą laiką buvo šalia, neišsipildymas sugraudinti iki širdies gelmių. Šiuo metu Lietuvoje masiškai kalbama apie tradicinės šeimos vertybes, puolamos seksualinės mažumos, ginama šeimos sąvoka, bet „Vyras ir moteris“ nuo pat pradžių iki galo yra netradicinės meilės istorija. Pirmojoje filmo dalyje anuomet susitinka du jauni tėvai, jie tampa meilužiais, abu turi iš kitos santuokos vaikų – juk tai viskas, ką šiandien prieštarauja baubiantys žmonės prieš Stambulo konvenciją, brukantys savo kvailas peticijas. Žiūrėdamas vis galvojau, kad nėra jokios absoliučiai normalumo ir tradicijų apibrėžties, žmones ištinka trauka ir meilė, ir tai gali tęstis be pabaigos.

 

Visgi šis filmas, jo dialogai ir aktoriai perteikia 50 metų laiko atskirties įspūdį. Nelengva nesusitapatinti su jų emocijomis ir per jas filtruoti savąsias. Vis žiūrėdamas pagalvoji: o kokioje tu pats esi pagal savo patirtis ir amžių stadijoje, ar kartais ir pats nepraleidai progos įprasminti tos laimės dėl įsitikinimų, moralės, visuomenės primestų standartų ir t. t. Silpstančio vyro atmintis vis sužadina senus praeities prisiminimus, o po 50 metų atsiradusi mylimoji tai atpažįstama, tai vėl prarandama atmintyje. Žmogus yra visa, kas yra jo atmintis, ir kai pagrindiniam veikėjui atminties lieka vis mažiau ir mažiau, lieka tik gyvenime tikros meilės prisiminimas. Kitaip sakant, tai klasikinė prancūziška romantinės meilės idėja: atimkit meilę, nebeliks žmogaus, atimkit iš žmogaus viską, paskutinioji žus meilė. Idėjiškai lyg ir sentimentalu, tačiau šiame jautriame filme, ypač paskutiniuose kadruose, kai pasakotojas retrospektyviais kadrais veža mylimąją 1966 Paryžiaus gatvėmis skambant kultinėms dainoms, iš tikrųjų tyrinėjame savo atminties labirintus ir ieškome ten to, kas mums leido būti žmonėmis.

 

Nepaprastas filmas, retai skiriu dešimtukus tokio pobūdžio filmams, bet šis man labai patiko ir patvirtino tai (nepaisant, kad kinas dirbtinis konstruktas), jog gyvenime yra meilė, o jos formos absoliučiai nesvarbios.

 

P. S. Filmą galima žiūrėti ir nemačius pirmosios dalies.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiminga pabaiga" / "Happy End"

Sveiki,

Tikriausiai po tokių M. Haneke darbų kaip „Meilė“ ir „Paslėpta“ reikia laukti pačios aukščiausios prabos filmų, tačiau kartais nebegali aukščiau bambos iššokti netgi meistrai. Vienas labiausiai lankomų filmų šiemet Scanramoje buvo „Laiminga pabaiga“ (angl. Happy End) (2017), dėl kurio šnopavo pilna salė. Nežinau, ar jų lūkesčius pateisino, bet štai manuosius bent jau iš dalies nenuvylė.

Juodojo humoro drama pasakoja apie elitinę prancūzų šeimynėlę, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo broką, o dėl brokų veikėjai visada būna įdomesni. Pradėkime nuo to, kad pats filmo pavadinimas nevykęs, nes paprasčiausiai pas M. Haneke neįmanomas toks dalykas kaip tiesiog laiminga pabaiga, tad paradoksaliai išvirkščias pavadinimas jau seniai yra nuspėjamas ir nebeįdomus triukas, kuris šiuo atveju nesuveikė. Kas vyksta toje keistoje savižudžių ir žudikų šeimoje? Ogi jaunoji atžala nunuodijusi motiną toliau sėkmingai angelišku veideliu trikdo suaugusiuosius, tačiau greitai ją perregi iš gyvenimo norintis pasitraukti senukas. Filme pasakojama ir kitų vaikų istorijos, nesusiklostę likimai, kur stinga paprasčiausios meilės. Visumoje piešiama šiuolaikiška „Adamsų šeimynėlė“, kuri kelia juoką ir susidomėjimą, tačiau tos intrigos, jautrumo kuo dažniausiai garsėja M. Haneke režisūra ėmė ir pristigo.

Galimas daiktas režisierius tiesiog pavargo būti sunkiasvoris ir prasirinko paprastesnį kelia – tiesiog savaip palinksminti žiūrovą prieš savo karjeros pabaigą. Iš tikrųjų juodojo humoro komedija neprasta ir nurauna daugelį komercinių filmų, tačiau visumoje režisieriaus dabų kontekste filmas tikrai nėra jo perliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys spalvos: Raudona" / "Three Colors: Red" / "Trois couleurs: Rouge"

Sveiki, kino mylėtojai,

Pagaliau užbaigiau lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski‘o trilogiją, pergalingai pažiūrėdamas paskutinę šedevrų ciklo dalį „Trys spalvos: Raudona“ (1994) (Three colors: Red). Priminsiu, kad trilogijos pirmosios dalys sudaro „Trys spalvos: Mėlyna“ ir „Trys spalvos: Balta“ pagal Prancūzijos vėliavos spalvas ir legendinį šūkį: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ Taigi, raudonoji dalis pasakoja apie brolybę... Daugeliui žiūrovų būtent trečioji dalis yra pati mylimiausia ir mėgstamiausia, tačiau man ji buvo pati tolimiausia ir labiau patiko „Balta“ bei „Mėlyna“, tačiau tai vis tiek neabejotinas šedevras, išrišantis visos trilogijos dalis kaip vientisą istoriją.

Režisierius vėl savaip interpretuoja brolybę, kaip ir ankstesnėse dalyse laisvę ir lygybę. Čia brolybė siejama glaudžiais santykiais tarp jaunos manekenės ir pagyvenusio vyro, kurio laikas šioje žemėje pamažu eina į pabaigą. Jaunystė ir senatvė, kai kam gyvenimas dar prieš akis, o kitam jau artinasi saulėlydis, kai kam viską reikia tik įgyvendinti ir įprasminti, o kai kas tik prisimena tai, ko nepavyko įgyvendinti. Iliuzijų sudaužymas, taip savotiškai galima vadinti brolybės ryšį, kur šalia, už senuko lango, analogiškai vyrukas kartoja jo gyvenimą. Atsikartojantys jausmai ir seniai prabėgusios dienos suteikia šiai filmo daliai nepaaiškinamo misticizmo. Čia ir vėl gerokai antiromantiški, pilni kažkokio švino, sunkio, jie žmogiški ir kartu antihumaniški – niekur kitur kine nemačiau tokių personų, kaip šioje trilogijoje, įskaitant ir „Raudoną“. Puikiai apgalvotos ir genialios scenos, nors paprastos, neprabangios, tačiau pilnos genialaus apgalvojimo. Beveik visos scenos turi bent po mažą lopinėlį raudonos, ar tai būtų megztinis, obuolys, lūpos, tapetai, kėdės, bet kas, kas nors kiek raudona. Regis, ši spalva persekioja jaunąją manekenę ir turi savotiško ryšį, sakralų kraujo ryšį tiek su mirtimi, kuri vos neišsipildo filmo pabaigoje, tiek su neišsipildančiomis iliuzijomis. Stiprus scenarijus, stiprūs vaizdai, stipraus kitoniško pasaulio kūrimo įspūdis, kurį verta pamatyti!

Pagrindinius vaidmenis čia sukuria Irine Jacob, kuri nebuvo tokia bauginanti ir nenuspėjama kaip J. Binoche „Mėlynoje“, tačiau savo keistumu, gležnumu buvo savotiška ir patraukli savo energetika. Jean-Louis Trintiganant tikriausiai daugeliui žinomas iš Haneke filmo „Meilė“ (2012), tik čia 20 metų jaunesnis, bet vis tiek vaidinantis senolį, pilno atviro cinizmo ir neišsipildžiusios meilės. Nors ciniku šio personažo irgi nepavadinsi, filmo personažai nuogai atviri vienas kitam, tarsi vengtų bet kokių jausmų, metaforų ir žongliruotų kardais, suteikiant herojams antiromantikos.

Labai vykęs filmas. Siūlau pradėti nuosekliai – nuo „Mėlynos“ ir užbaigti „Raudona“. Nors visus filmus vertinau po 9, manau, visumoje visa trilogija visgi nusipelnė apvalaus 10, tai unikalus kūrinys kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė" / "Amour" / "Love"

Sveiki visi,

Po totaliai mane pritrenkusio filmo „Baltas kaspinas“ (2009 m.) ilgokai teko laukti naujojo Michael Haneke darbo „Meilė“ (Amour) (2012 m.), kuris ir vėl išplėšė pagrindinį apdovanojimą šiuometiniame Kanų kino festivalyje – auksinę palmės šakelę. Neįtikėtino subtilumo režisierius sugriauna mitus, kad režisieriai savo geriausius filmus sukuria iki 60 metų, M. Hanekui jau 70 metų, ir rodos, kad tikroji meistrystė ir branda režisuojant filmus pasireiškė sulaukus garbingo amžiaus. Pats režisierius tikina, kad niekada nekuria filmų rimta tema visiems, kuria tik tai, kas jį patį tuo metu kamuoja ir kame bando rasti atsakymą, gal taip jau sutapo, kad senatvės sulaukęs kūrėjas ėmėsi senukų gyvenimo vaizdavimo ir ne bet kokio, o pritrenkiančiai realistiško ir subtilaus.

Dauguma kūrėjų apie meilę yra linkę kalbėti jaunais personažais, lyg meilė būtų tik pradžia, tik „Romeo ir Džiuljetos“ paauglių lygyje arba labai „sudramatinta“, apspitusi sunkiais, kartais labai nerealiais išbandymais. Šįkart filmas mus nugramzdina į intelektualų gyvenimo saulėlydį ir netrukus pamačiau, koks turėtų būti neintelektualų senukų nusibaigimas lietuviškame variante – sėdi du sergantys senoliai kaime, skaičiuoja pensiją, nuo ryto iki vakaro klausosi Lietuvos radijo, kūrena krosnį ir kalbasi tik apie orą ir maistą – ne, M. Haneke šitoks variantas netinka, jis pasirenka muzikantus pensininkus, pakiša toli gražu ne keptą vištą, bet natūralias senatvės problemas – ligas, nuprotėjimą. Įdomu buvo žiūrėti, kaip dėdukas rūpinasi savo žmona iki pat mirties, nors ir finalas šiek tiek šokiravo, ėmiau svarstyti, kokia ta tikroji meilės kaina ir kiek žmogus yra stiprus ir saugus savo sąmonėje, matant, kaip jo didžioji meilė po truputį irsta ir kenčia nežmoniškus skausmus, kiek tu pats prie jos išbūtum nesusvyravęs – ir nebeaišku, ko čia gailėti: senuko, senutės ar savo būsimos senatvės, nežinia, kas būdės prie tavo paties lovos? Ar bus toks žmogus? Vaikai? 

Žinoma, kad filmas ypatingai vykęs, jį kritikai iki šiol nenustoja liaupsinti ir laiko pačiu geriausiu M. Haneke darbu, nors man asmeniškai didesnį įspūdį padarė „Baltas kaspinas“, bet be jokios abejonės „Meilė“ šių metų vienas iš nedaugelių kino šedevrų, kurį turėtų pamatyti kiekvienas nors kiek save gerbiantis kinomanas. Man be galo patiko ši juosta ir norisi tikėti, kad režisierius nesitrauks į užtarnautą poilsį ir ateityje dar pateiks staigmenų. 

Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lieka po filmo, nes manyje jis sužadino daugybę prisiminimų apie mano paties močiutę, kurią buvo ištikęs po insultinis paralyžius. Prisimenu bene gražiausią filmo epizodą: senutė paprašo senuko, kad šis jai atneštų foto albumą, jis atneša, sėdi ir žiūri, kaip ji varto senas nuotraukas, tada ji pasako: „- Koks gražus. - Kas gražus? - Koks ilgas ir gražus gyvenimas.“ Ir foto albumas nemeluoja, jį vartant prabėga gyvenimas spalvotas ir nespalvotas – gyvenimas buvo ilgas ir gražus. Toks keistas jausmas, kad dabar mano paties gyvenimas ir yra gražus, o dar gražesnis jis bus, kai viskas eis į pabaigą ir atsigręžus bus nueitas beveik visas kelias...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela