Filmas: "Dvigubas Veronikos gyvenimas" / "La double vie de Véronique" / " The Double Life of Veronique"

Sveiki,

 

Vienas garsiausių lenkų režisierių K. Kieslowski garsus dėl daugelio priežasčių. Biblijos tezių interpretavimas šiuolaikiniame kine yra vienas svarbiausių režisieriaus būdų kalbėti apie dvasinį ir neapčiuopiamą žmogaus gyvenimą. Anuomet „Trys spalvos“ trilogija padarė man labai didelį įspūdį, tad nusprendžiau nebeatidėlioti ir pasižiūrėti pirmuoju už Lenkijos ribų nufilmuotu režisieriaus filmu „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (pranc. La double vie de Véronique) (1991).

 

Istorija pasakoja apie dvi alternatyvias Veronikas. Viena iš jų gyvena Lenkijoje ir ji siekia sopraniško dainavimo karjeros. Vieną dieną ji autobuse pamato savo antrininkę ir jai atrodo, kad ji gyvenime nėra viena. Po kiek laiko mes stebime Prancūzijoje gyvenančią Veroniką, kuri išgyvena panašius dalykus – meilę, seksą, karjeros siekimą, tačiau priešingai nei toji lenkaitė, šioji jaučia, kad ji kažko gyvenime neteko. Kieslowski iš esmės filme kuria veidrodinio „sielos dvynio“ istoriją, kuriame labai žemiškais ir kartu tyrais bei erotiškais potėpiais perteikiama egzistencinė vibracija ir pajautimas, kuris išeina iš racionalumo ribų. Šias dvi moteris sujungia pasikartojančios buities detalės, kaip antai virvelės, segtuvai, žiedai ir stiklo rutuliukai, per kuriuos pasaulis apsiverčia vizualiai ir primena žmogaus sąmonės bangavimą.

 

Pažiūrėjęs filmą supratau Veronikos dvilypumo ir interpretacijų galimybes. Juk iš vienos pusės Veronika galėjo tik prisigalvoti ir suvaidinti apie kitame krašte ir kitomis aplinkybėmis savo antrininkę vien tam, kad galėtų ištrūkti iš dabarties būsenų, todėl jai kaip katalizatoriaus reikia išgalvotos antrininkės. Kitą vertus, tai galime suvokti kaip režisieriaus norą pavaizduoti kolektyvinį sąmonės ir emocijos žmonių sąryšį, tam tikrą bendrumo ilgesio idėją, nes visi gyvename atskirtyje, kartais net nuo savęs paties, todėl jaučiame begalinį ilgesį ir norą susijungti su savo nematoma puse. Visgi visumoje jaučiama mistifikacija, o siužetiškai filmas išdėstytas ne taip intriguojančiai kaip „Trys spalvos“. Žinoma, didžiąją filmo dalį akių nesinori nuleisti dėl aktorės Irene Jakob, kuri už šį vaidmenį pelnė ne tik „Cezarį“, bet ir Auksinę palmės šakelę.  Tai išties jaunos aktorės puikus pasirodymas, ji intriguoja, kartu primena „Lolitą“ (kartu kibirkščiuoja ir jautriu erotizmu, ir nekaltumu).

 

Kad ir koks iš pažiūros kitiems atrodo filmas įdomus, man visgi kiek plokštokas pasirodė moterų asmeninis gyvenimas – abi voliojasi ilgai lovoje su mylimaisiais, kalbasi buitinėmis temomis, sprendžia vieną asmeninę problemą. Žinoma, filmo „sąsajos“ ir mistifikacija ir yra stipriausioji filmo dalis, Kieslowskio pasaulis yra savitai atpažįstamas, jis padarė nemenką poveikį kitiems nepriklausomo ir europietiško kino pasauliams, o „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ be jokios abejonės yra kultinis. Visgi jau mačius tiek kino, turinio atžvilgiu kiek nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Trys spalvos: Raudona" / "Three Colors: Red" / "Trois couleurs: Rouge"

Sveiki, kino mylėtojai,

Pagaliau užbaigiau lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski‘o trilogiją, pergalingai pažiūrėdamas paskutinę šedevrų ciklo dalį „Trys spalvos: Raudona“ (1994) (Three colors: Red). Priminsiu, kad trilogijos pirmosios dalys sudaro „Trys spalvos: Mėlyna“ ir „Trys spalvos: Balta“ pagal Prancūzijos vėliavos spalvas ir legendinį šūkį: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ Taigi, raudonoji dalis pasakoja apie brolybę... Daugeliui žiūrovų būtent trečioji dalis yra pati mylimiausia ir mėgstamiausia, tačiau man ji buvo pati tolimiausia ir labiau patiko „Balta“ bei „Mėlyna“, tačiau tai vis tiek neabejotinas šedevras, išrišantis visos trilogijos dalis kaip vientisą istoriją.

Režisierius vėl savaip interpretuoja brolybę, kaip ir ankstesnėse dalyse laisvę ir lygybę. Čia brolybė siejama glaudžiais santykiais tarp jaunos manekenės ir pagyvenusio vyro, kurio laikas šioje žemėje pamažu eina į pabaigą. Jaunystė ir senatvė, kai kam gyvenimas dar prieš akis, o kitam jau artinasi saulėlydis, kai kam viską reikia tik įgyvendinti ir įprasminti, o kai kas tik prisimena tai, ko nepavyko įgyvendinti. Iliuzijų sudaužymas, taip savotiškai galima vadinti brolybės ryšį, kur šalia, už senuko lango, analogiškai vyrukas kartoja jo gyvenimą. Atsikartojantys jausmai ir seniai prabėgusios dienos suteikia šiai filmo daliai nepaaiškinamo misticizmo. Čia ir vėl gerokai antiromantiški, pilni kažkokio švino, sunkio, jie žmogiški ir kartu antihumaniški – niekur kitur kine nemačiau tokių personų, kaip šioje trilogijoje, įskaitant ir „Raudoną“. Puikiai apgalvotos ir genialios scenos, nors paprastos, neprabangios, tačiau pilnos genialaus apgalvojimo. Beveik visos scenos turi bent po mažą lopinėlį raudonos, ar tai būtų megztinis, obuolys, lūpos, tapetai, kėdės, bet kas, kas nors kiek raudona. Regis, ši spalva persekioja jaunąją manekenę ir turi savotiško ryšį, sakralų kraujo ryšį tiek su mirtimi, kuri vos neišsipildo filmo pabaigoje, tiek su neišsipildančiomis iliuzijomis. Stiprus scenarijus, stiprūs vaizdai, stipraus kitoniško pasaulio kūrimo įspūdis, kurį verta pamatyti!

Pagrindinius vaidmenis čia sukuria Irine Jacob, kuri nebuvo tokia bauginanti ir nenuspėjama kaip J. Binoche „Mėlynoje“, tačiau savo keistumu, gležnumu buvo savotiška ir patraukli savo energetika. Jean-Louis Trintiganant tikriausiai daugeliui žinomas iš Haneke filmo „Meilė“ (2012), tik čia 20 metų jaunesnis, bet vis tiek vaidinantis senolį, pilno atviro cinizmo ir neišsipildžiusios meilės. Nors ciniku šio personažo irgi nepavadinsi, filmo personažai nuogai atviri vienas kitam, tarsi vengtų bet kokių jausmų, metaforų ir žongliruotų kardais, suteikiant herojams antiromantikos.

Labai vykęs filmas. Siūlau pradėti nuosekliai – nuo „Mėlynos“ ir užbaigti „Raudona“. Nors visus filmus vertinau po 9, manau, visumoje visa trilogija visgi nusipelnė apvalaus 10, tai unikalus kūrinys kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fėjų auklėjimas" / "La Educacion de Las Hadas" / "The Educacion of Fairies"

Sveiki visi,

Sveiki, šiandien grįžtu į ispanų kino zoną – vieną mėgstamiausių kino pasaulyje ir šįkart ispanų režisieriaus Jose Luis Cuerda drama „Fėjų auklėjimas“ (La Educacion de las Hadas / The Education of Fairies) (2006 m.). Šiaip šio režisieriaus ankstesnieji darbai yra sulaukę nemažai tarptautinių kritikų pripažinimo, bet ši juosta kažkaip praslydo pro teatrus beveik nepastebėta ir nekritikuota. Žinoma, žiūrėdamas ispanų kiną beveik niekada nerizikuoju nusivilti, kas kartais nutinka su Lotynų Amerikos kinu, kurį dažnai priskiria ispanų kino srautui. Visgi šįkart drama nesmogė kaip pitonas man į gerklę ir akis, veikiau iš aštrių kampų ir mėlynių akyse gavau šilto pieno su medumi – be galo švelni, subtili, melancholiška ir rudeninė drama apie išsiskyrimo skausmą ir suartėjimą.

Esu matęs ne vieną filmą, kada skaudus pasaulis yra sumitintas vaiko akimis pvz. „Pano labirintas“, „Juoda duona“, šįkart ir vėl pasirinkta panaši pozicija – vaikas tiki fėjomis ir jų gerosiomis galiomis, kurios turėtų padėti sutaikyti besiskiriančius tėvelius. Ir tokia fėja galiausiai atsiranda – emigrantė iš Alžyro, kuri vaiko akimis netikėtai tampa fėja, nors iš suaugusiųjų pozicijos yra viskas kur kas sudėtingiau, ta fėja myli nusikaltėlį draugą, kuris sėdi kalėjime, o jo skolininkai ją nuolatos persekioja... Tačiau filmas toli gražu nėra grubus, daug gražių spalvų, ispaniško neįprastai švelnaus dvelksmo, kuris nepalieka abejingo žiūrovo. Tiesa, jei nepajusite tos jausenos, filmas gali atrodyti niekuo neypatingas, truputį tuštokas ir iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau man jis patiko ir jo reitingus labai pakėlė žavioji ispanų dainininkė Bebe, suvaidinusia netiesiogiai fėją – tai antras filmas su ja, kurį man tenka matyti ir labai gaila, kad ji šiuo metu yra visai nutolusi nuo kino, nes tas balsas, energetika – „ o boža...“, atsispirti neįmanoma. 

Drama gal nėra kažkuo labai jau ypatinga, kad ją būtina pamatyti, tačiau yra įdomių idėjų, savaip lengvai ištransliuotų. Ilgai galvojau, kad filmas keistas, ilgi tauškalai vaikui apie fėjas ir pasakas pasirodė perdėtai fanatiški, vis pagalvoji: „O kaip tas vaikas užaugs, jei jam kas sekundę plaunamos smegenys?“ Tačiau toks auklėjimas toli gražu neužfiksuotas kaip žalingas padarinys ir, regis, režisieriui patiko mintis, kad fėjos, nesvarbu, tikros ar nelabai, gali išgelbėti pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela