Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Dvigubas Veronikos gyvenimas" / "La double vie de Véronique" / " The Double Life of Veronique"

Sveiki,

 

Vienas garsiausių lenkų režisierių K. Kieslowski garsus dėl daugelio priežasčių. Biblijos tezių interpretavimas šiuolaikiniame kine yra vienas svarbiausių režisieriaus būdų kalbėti apie dvasinį ir neapčiuopiamą žmogaus gyvenimą. Anuomet „Trys spalvos“ trilogija padarė man labai didelį įspūdį, tad nusprendžiau nebeatidėlioti ir pasižiūrėti pirmuoju už Lenkijos ribų nufilmuotu režisieriaus filmu „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (pranc. La double vie de Véronique) (1991).

 

Istorija pasakoja apie dvi alternatyvias Veronikas. Viena iš jų gyvena Lenkijoje ir ji siekia sopraniško dainavimo karjeros. Vieną dieną ji autobuse pamato savo antrininkę ir jai atrodo, kad ji gyvenime nėra viena. Po kiek laiko mes stebime Prancūzijoje gyvenančią Veroniką, kuri išgyvena panašius dalykus – meilę, seksą, karjeros siekimą, tačiau priešingai nei toji lenkaitė, šioji jaučia, kad ji kažko gyvenime neteko. Kieslowski iš esmės filme kuria veidrodinio „sielos dvynio“ istoriją, kuriame labai žemiškais ir kartu tyrais bei erotiškais potėpiais perteikiama egzistencinė vibracija ir pajautimas, kuris išeina iš racionalumo ribų. Šias dvi moteris sujungia pasikartojančios buities detalės, kaip antai virvelės, segtuvai, žiedai ir stiklo rutuliukai, per kuriuos pasaulis apsiverčia vizualiai ir primena žmogaus sąmonės bangavimą.

 

Pažiūrėjęs filmą supratau Veronikos dvilypumo ir interpretacijų galimybes. Juk iš vienos pusės Veronika galėjo tik prisigalvoti ir suvaidinti apie kitame krašte ir kitomis aplinkybėmis savo antrininkę vien tam, kad galėtų ištrūkti iš dabarties būsenų, todėl jai kaip katalizatoriaus reikia išgalvotos antrininkės. Kitą vertus, tai galime suvokti kaip režisieriaus norą pavaizduoti kolektyvinį sąmonės ir emocijos žmonių sąryšį, tam tikrą bendrumo ilgesio idėją, nes visi gyvename atskirtyje, kartais net nuo savęs paties, todėl jaučiame begalinį ilgesį ir norą susijungti su savo nematoma puse. Visgi visumoje jaučiama mistifikacija, o siužetiškai filmas išdėstytas ne taip intriguojančiai kaip „Trys spalvos“. Žinoma, didžiąją filmo dalį akių nesinori nuleisti dėl aktorės Irene Jakob, kuri už šį vaidmenį pelnė ne tik „Cezarį“, bet ir Auksinę palmės šakelę.  Tai išties jaunos aktorės puikus pasirodymas, ji intriguoja, kartu primena „Lolitą“ (kartu kibirkščiuoja ir jautriu erotizmu, ir nekaltumu).

 

Kad ir koks iš pažiūros kitiems atrodo filmas įdomus, man visgi kiek plokštokas pasirodė moterų asmeninis gyvenimas – abi voliojasi ilgai lovoje su mylimaisiais, kalbasi buitinėmis temomis, sprendžia vieną asmeninę problemą. Žinoma, filmo „sąsajos“ ir mistifikacija ir yra stipriausioji filmo dalis, Kieslowskio pasaulis yra savitai atpažįstamas, jis padarė nemenką poveikį kitiems nepriklausomo ir europietiško kino pasauliams, o „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ be jokios abejonės yra kultinis. Visgi jau mačius tiek kino, turinio atžvilgiu kiek nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Juodasis apsiaustas" / "Black Robe"

Sveiki,

„Šokis su vilkais“ filmo gerbėjai tikriausiai turėtų suklusti, nes filmas „Juodasis apsiaustas“ (angl. Black Robe) (1991) tikriausiai turėtų irgi patikti. Septynioliktojo amžiaus naujojo žemyno užkariautojai pradeda savo invaziją Šiaurės Amerikoje ir čia pasirodo pirmieji krikščionys misionieriai, atliekantys šventą Dievo siųstą misiją. Kaip jau galite įspėti, vietiniams indėnams tai nieko gero nežada, nes naujieji atvykėliai sudrumsčia ne tik nusistovėjusius santykius tarp vietos genčių, bet ir atveža mirtinas dar šiame žemyne nebuvusias ligas ir, žinoma, kultūrų naikintoją – krikščionybės idėją.

Nors filmas filmuotas jau seniai – greit bus trisdešimt metų, tačiau kaip ir daugelis to meto filmų gali pasigirti išlaikytais gražiais estetiniais kadrais, tad kartais filmas pavirsta meditaciniu reginiu, kai galima besąlygiškai žavėtis ir bent iš dalies įsivaizduoti žmogaus nesugriautą gamtos idilę. Na, žinoma, šiame filme labiausiai veikia istoriniai faktai ir niuansai – kostiumai, genčių detalės, vietos papročiai... Filmas turėjo papasakoti pagrindinio jaunojo kunigo gyvenimo ir tikėjimo išbandymą, tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos visgi pasigedau vidinio veikėjo disonanso, kas iš tikrųjų verstų dėl jo išgyventi ir nerimauti. Neskaitant to fakto, kad jam midijos geldele nupjovė pirštą, visgi vidiniai virpesiai labiau tapybiškai simboliški – ypač finalinėse scenose, –  todėl nepaveikūs iki galo sužadinti žiūrovo juslių (bent jau kai kurių). Filmas nepanašus ir į galingą epą, lyginant, pavyzdžiui, kaip antai „Šokis su vilkais“ ar tą patį meditacinio pobūdžio galingais simboliais perteiktą T. Malick „Naujasis pasaulis“, kuris, prisipažinsiu, man labiau artimas ir juslesnis už „Juodąjį apsiaustą“.

Nepaisant kai kurių priekaištų, manau, filmas visumoje tikrai neblogas dėl estetikos, istorinių niuansų ir neblogai perteiktos pagrindinių įvykių ašies, tačiau priekaištų turėčiau vidinio veikėjo dramatizmo perteikime, kai kur suabejojau santykiais tarp užkariautojų ir vietinių indėnų, tačiau tai antraeiliai dalykai, kurie atsiranda bežiūrint juostą. Svarbu, kad jie atsiranda ir jie nėra absurdiški. Net neabejoju, kad daug kam filmas patiks.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Edvardas II-asis" / "Edward II"

Sveiki,

Derek Jarman režisierius laikomas savotišku aktorės Tildos Swinton atradėju kine. Nors nemaža šio režisieriaus filmų ji ir suvaidino pagrindinius vaidmenis, bet bene garsiausias filmas išliko teatrališkasis „Edvardas II-asis“ (angl. Edward) (1991). Filmas išties kaip koks stiliaus kokteilis, jame suplakti įvairūs laikotarpiai, įvairios siužetinės linijos, iš kurių išrutuliojama estetiška kino juosta, prisodrinta ne tik futuristinių vaizdinių, bet ir homoerotikos. Pagrindinis herojus Edvardas myli vyrus, tačiau įsipareigojimai valstybei ir karalienei drasko jį į gabalus. 

Erotizuotas ir teatralizuotas filmas, kuriame Tilda Swinton žybteli savo jaunu žavesiu ir estetiniais rūbais. Filmas nufilmuotas apleisto fabriko paviljonuose ir nė iš tolo neprimena realybės. Veikiau viskas kaip kokioje Šekspyro pjesėje, netgi monologai ir dialogai esti eiliuoti, kas apskritai apsunkino mano žiūrėjimą ir absoliučiai filmas pasirodė kaip kapotas veršelis ant stalo nei visumos produktas. Visoje toje valdžios ir palikuonių istorijoje įdomus požiūris į homoseksualizmą, veikiau jo paviršutiniškas vaizdavimas – orgijos, lėbavimas ir hedonistinis gyvenimas, bet tai tikriausiai susiję su laikmečio dvasia, kada vis dar priimta kovoti už savo įsitikinimus ir prigimtinę įvairovę, todėl iš dalies filmą galima priskirti LGBT kultūros revoliuciniam išsilaisvinimo judėjimui.

Nesu garantuotas, kad šis filmas daug kam patiks, man be tų paviljoninių idėjų filmas nesužavėjo ir nors jis ir taip neilgas, bet norėjau, kad dėl apsunkintos kalbos pasibaigtų dar greičiau.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Telma ir Luiza" / "Thelma & Louise"

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

Šįkart noriu pakomentuoti filmą „Telma ir Luiza“ (angl. Thelma and Louise) (1991), kurį režisavo legendinis „Svetimo“ režisierius Ridley Scott. Na, šį filmą jau seniai ketinau pažiūrėti, bet dėl nesibaigiančių filmų sąrašo, tikriausiai niekada nepažiūrėsiu visų gerų kino juostų, bet atranka yra atranka ir nieko nepadarysi... Bet ne apie tai dabar. Na, kultinis filmas, kurį tikriausiai labai mėgsta lesbietės ir vyrai – apie dvi gyvenimo monotonijos išvargintas drauges, kurios susiruošia į „mergaitišką“ kelionę prasiblaškyti ir įsivelia į kriminalinį pasaulį. Taip, šis filmas neatsitiktinai tapo kultiniu, kadangi panašiu siužetu vėliau bus sukurta begalės filmų! Tiesą sakant, tas begalės mane ir sugadino, nes filme sunkiai įžiūrėjau kažką naujo ir įdomaus, nes viską jau gožė šiek tiek „šviežesni“ filmai, kurie siužetiškai atkartojo kai kuriuos „Telmos ir Luizos“ motyvus. Vienas iš tokių filmų „Meksikietis“ (2001) – kažkuo visgi man pasirodė labai panašus.

Na, tai filmas atvėręs aktoriui Brad Pitt kelią į didįjį kiną – beje, jis pasirodo su kur kas stipresniu vaidmeniu tame pačiam „Meksikietyje“. Nors „Meksikietis“ nėra toks tragiškas siužetiniais vingiais, kaip „Telma ir Luiza“. Aišku, didžiausias šio filmo pliusas yra už šiuos vaidmenis „Oskarui“ nominuotos aktorės Susan Sarandon bei Geena Davis. Kritikai gerai įvertino jų pasirodymus, man irgi jos tiko ir patiko, nors abi draugės sukurtos pagal gana skirtingus charakterių tipus: Telma – infantili, chaotiška ir plepi, o Luiza toji „vyriškoji“, konservatyvi, pedantiška. Toks duetas turėjo susilaukti sėkmės. Visgi filmas daugiau pramoginis, pagrįstas kriminalinių nuotykių dvasia, kaip antai „Bonė ir Klaidas“, tačiau filmą visgi žiūrėti vis tiek gera ir smagu dėl aktorių, dėl garso takelių ir dėl svarbiausias priežasties – režisieriui pavyko sukurti filmą „su dvasia“. Kažkaip pats nepajauti, kaip susidraugauji su moterimis, jauti jų beprotybę, kelionių alchemiją, dulkes, baimę ir adrenaliną, kad nejučia imi klausti: o kurgi visa ši beprotiška kelionė mus visus nuves?

Manau, daugeliui filmas tikrai patiks. Savu laiku tai buvo maištinga juosta ir tikrai įdomi, na, o šiandien? Šiandien irgi gera. Siūlyčiau į filmą žiūrėti kaip į kultinį, pasistengti pajusti laikmečio dvasią, moterų kasdienybės atotrūkį, vaidybą ir tiesiog gerą režisūrą. Nesigailiu žiūrėjęs.

P. S.  Šiaip nerašau įdomių faktų, tačiau net man pačiam paskaičius tapo labai įdomu, tad išverčiau man įdomiausius: Ar žinojote, kad šiame filme vadumo buvo numatytas Meryl Streep ir Galdie Hawn, tačiau ji tuo metu filmuotis negalėjo, (nes, jeigu neklystu, laukėsi kūdikio) ir vėliau ji nusifilmavo su kolege kitoje juostoje „Mirtis jai tinka“ (1992)? Ir dar keletas negirdėtų faktų: Į Telmos vaidmenį pretendavo Nicole Kidman; Susan Sarandos už Geena Davis vyresnė net 10 metų, todėl buvo pašalintas dialogas, kad jos klasės draugės; George Clooney finale pralaimėjo menkai žinomam Brad Pitt dėl antraplanio vaidmens; Geena Davis buvo pasirašiusi sutartį, kad ji galėsianti atlikti arba Luizos arba Telmos vaidmenį, jeigu neatsirastų Luizai tinkamos aktorės; Į DJ vaidmenį, kurį atliko B. Pitt, taip pat pretendavo Johnny Depp, Tom Cruise, Sean Penn ir dar keletas garsių aktorių; į pagrindines aktores norėta imti Michelle Pfeiffer ir Jodie Foster, bet jos buvo kituose projektuose, analogiška, bet jos nugvelbė būtent „Oskarą“ iš S. Sarandon ir G. Davis; dainininkei ir „Oskaro“ laureatei Cher buvo pasiūlytas Telmos vaidmuo, bet ji atsisakė; Telmos vaidmenį buvo svarstoma pasiūlyti net Jassica Lange, Glenn Close, Emma Thmopson, Liza Minnelli, Sigourney Weaver ir kt; filmas nominuotas 6 „Oskarams“, pelnė tik už geriausią scenarijų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baimės iškyšulys" / "Cape Fear"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pasidalyti vienu senu trileriu, kurį režisavo daugybės mums žinomų filmų režisierius Martin Scorsese. Šįkart jo kino juosta „Baimės iškyšulys“ (angl. Cape Fear) (1991). Na, tai antroji romano ekranizacija, pirmoji buvo pastatyta 1962 ir yra laiko net dar geresniu filmu už šį. Bet manęs nestebina, pirmieji pastatymai dažniausiai laikomi klasika ir turi praeiti nemaža laiko, kol antrieji pastatymai irgi tampa klasika.

Nežinau, kaip ten su 1962 metų versija, bet šioji man tiko ir labai patiko. Ir vėl trileris, ir vėl mane įtraukė ir užbūrė. Regis, senieji trileriai išties turi nepaprasto šarmo. Po S. Kingo ekranizacijos „Mizerė“, kurią mačiau aną savaitę, maniau, kad labai ilgai nematysiu įtempto trilerio. Klydau, senasis kinas sugrįžta į mano ekranus ir nebepaleidžia.

Tikroji „Baimės iškyšulio“ seanso priežastis tapo Jessica Lange, su kuria pradėjau žiūrėti praktiškai visus kino filmus. Na, nepakartojama aktorė, kuri per ne vieną karjeros dešimtmetį paliko puikių vaidmenų, o kiek dar jų man laukia prieš akis. Jessica Lange drąsiai galima statyti lygiaverte aktore šalia Meryl Streep! Nors šis jos vaidmuo filme nebuvo kažkuo itin ryškus bei išskirtinis, bet tikrai man tiko ir patiko, užteko žinoti, kad tai ji. Patiko ir Robert de Niro, nors jis nėra mano mėgstamų aktorių sąrašuose – turiu jam kažkokią metafizinę antipatiją, bet tenka pripažinti, kad tai puikus ir talentingas aktorius, nors ir ne mano tipažo. Filme pasirodo ir Nick Nolte bei jaunoji Juliette Lewis, kuri gavo „Oskaro“ nominaciją už šį vaidmenį, kaip ir Robert de Niro.

 Kadras iš filmo "Baimės iškyšulys".

Žodžiu, puikus aktorių derinys, dar iki šios dienos neišmirusių ir aistringai besifilmuojančių visokiuose filmuose. „Baimės iškyšulys“ turi kažkokio prieskonio, blogo nujautimo, persekiojimo, manipuliacijos ir daug puikiu siužetinių niuansų, kurie leidžia filmu mėgautis tarsi skaniais ledais. Kai kada filmas, ypač finalinės scenos laive, man priminė amerikietiškus komiksus, tačiau tai nesutrukdė žiūrėti ir mėgautis. Manau, kad senas geras kinas išliks dar ilgai žiūrimas. Vien dėl tokių filmų kaip „Baimės iškyšulys“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų įvertinimas: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela