Filmas: "Jėzus iš Monrealio" / "Jésus de Montréal"

Sveiki,

Nesu itin didelis religinių filmų mėgėjas. Gal dėl to, kad pats nesu religingas ir iki šiol sapnuoju baisius košmarus apie vaikystėje matytus filmus, kaip Jėzų prie kryžiaus kalė. Visas tas kraujas, kančia, žinokite, jokia palaima, tai traumuojanti žinia vaiko pasąmonei, tačiau suaugus pradeda įtartinai įdomiai atrodyti visa toji kryžiavimo istorija. Kanadiečių režisierius Denys Arcand sukūrė filmą „Jėzus iš Monrealio“ (pranc. Jesus de Monreal) (1989), kuriame rado tam tikrą formą šiuolaikiškiau perpasakoti Kristaus mokymo ir išganymo istoriją.

Tiesą sakant, filmas iškart man priminė režisierės Julie Taymur „Titas“ (1999), kada šiuolaikiškomis laiko parabolėmis ir analogiškais dėsniais perteikiama Šekspyro pjesė „Titas Andronikas“. Jėzaus istorija iš tikrųjų yra ekranizuota daugybė kartų, tad kuo šis perteikimas įdomesnis? Tai specifinė teatralizuota, kiek dirbtina maniera perteikta istorija, bandant „sumiksuoti“ užrašytus įvykius devinto dešimtmečio Monrealyje, kada įkvėpimo ieškantis aktorius atkartoja Jėzaus tam tikrus veiksmus, susiranda pasekėjus, jį persekioja policija, galiausiai jis atsiduria teismo salėje, jį gundo advokatas ir... Žodžiu, filmas bus įdomus tiek, kiek jums įdomi pasakojimo forma, Biblijos perkėlimas į šiuolaikinį kontekstą. Visgi esu tos nuomonės, kad filmas turi per ryškią alegorinę formą ir ši istorija, kokios nors gyvenimiškos dramos rėmuose būtų kur kas efektyvesnis ir mąslesnis, dabar filmas atrodo pernelyg supaprastintas vardan ekspresyvumo.

Žavi ir įvairių žanrų lipdinys. Čia filmas atrodo kaip rimta drama, čia, žiūrėkite, švysteli komedijos etapas, staiga pereinama prie dokumentinio žanro, tai savotiškai suteikia mistinę istorijos atmosferą... Režisierius turi laisvą valią eksperimentuoti, lipdyti ir laisvai interpretuoti daugelį dalykų, kartu kritikuodamas vartotojiškumą, moters seksualumo išnaudojimą reklamos rinkai (atskira Marijos Magdalietės istorija), teismų sistemą ir kt. Iš tikrųjų filmas savo istorija mane asmeniškai menkai kuo jaudino, nors ir neblogai žinau šią Biblijos dalį, visgi stipriausia ir įdomiausia filmo dalis, dėl ko verta pažiūrėti šį filmą, yra, sakyčiau, režisieriaus interpretacijos formos. Na, o pamokymas būtų tikriausiai toks: kiekvienas, kuris seka Jėzaus pėdomis, anksčiau ar vėliau, atkartoja paties Mokytojo gundymo, nevilties ir prisikėlimo kelią.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodasis apsiaustas" / "Black Robe"

Sveiki,

„Šokis su vilkais“ filmo gerbėjai tikriausiai turėtų suklusti, nes filmas „Juodasis apsiaustas“ (angl. Black Robe) (1991) tikriausiai turėtų irgi patikti. Septynioliktojo amžiaus naujojo žemyno užkariautojai pradeda savo invaziją Šiaurės Amerikoje ir čia pasirodo pirmieji krikščionys misionieriai, atliekantys šventą Dievo siųstą misiją. Kaip jau galite įspėti, vietiniams indėnams tai nieko gero nežada, nes naujieji atvykėliai sudrumsčia ne tik nusistovėjusius santykius tarp vietos genčių, bet ir atveža mirtinas dar šiame žemyne nebuvusias ligas ir, žinoma, kultūrų naikintoją – krikščionybės idėją.

Nors filmas filmuotas jau seniai – greit bus trisdešimt metų, tačiau kaip ir daugelis to meto filmų gali pasigirti išlaikytais gražiais estetiniais kadrais, tad kartais filmas pavirsta meditaciniu reginiu, kai galima besąlygiškai žavėtis ir bent iš dalies įsivaizduoti žmogaus nesugriautą gamtos idilę. Na, žinoma, šiame filme labiausiai veikia istoriniai faktai ir niuansai – kostiumai, genčių detalės, vietos papročiai... Filmas turėjo papasakoti pagrindinio jaunojo kunigo gyvenimo ir tikėjimo išbandymą, tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos visgi pasigedau vidinio veikėjo disonanso, kas iš tikrųjų verstų dėl jo išgyventi ir nerimauti. Neskaitant to fakto, kad jam midijos geldele nupjovė pirštą, visgi vidiniai virpesiai labiau tapybiškai simboliški – ypač finalinėse scenose, –  todėl nepaveikūs iki galo sužadinti žiūrovo juslių (bent jau kai kurių). Filmas nepanašus ir į galingą epą, lyginant, pavyzdžiui, kaip antai „Šokis su vilkais“ ar tą patį meditacinio pobūdžio galingais simboliais perteiktą T. Malick „Naujasis pasaulis“, kuris, prisipažinsiu, man labiau artimas ir juslesnis už „Juodąjį apsiaustą“.

Nepaisant kai kurių priekaištų, manau, filmas visumoje tikrai neblogas dėl estetikos, istorinių niuansų ir neblogai perteiktos pagrindinių įvykių ašies, tačiau priekaištų turėčiau vidinio veikėjo dramatizmo perteikime, kai kur suabejojau santykiais tarp užkariautojų ir vietinių indėnų, tačiau tai antraeiliai dalykai, kurie atsiranda bežiūrint juostą. Svarbu, kad jie atsiranda ir jie nėra absurdiški. Net neabejoju, kad daug kam filmas patiks.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela