Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kodas nežinomas" / "Code inconnu" / "Code Unknown"

 

Sveiki,

 

Nepaslėpsiu, kad esu didelis prancūzų aktorės Juliette Binoche gerbėjas, man ji prancūziško kino aktorystės etalonas. Taip pat mėgstu Michael Haneke režisūrą, jis išties yra sukūręs labai puikių ir intriguojančių kino juostų, pvz., „Pianistė“ (2001), „Meilė“ (2012) ir „Paslėpta“ (2005), kuriame taip pat filmavosi J. Binoche. Kitaip sakant, Binoche ir Heneke yra tai, ko paskutiniosiomis dienomis dairiausi kine, tad pasižiūrėjau, kad yra dar senesnis filmas pavadinimu „Kodas nežinomas“ (2000) (pranc. Code inconnu: Récit incomplet de divers voyages). Kaip jau įprasta, kai jau daug gyvenime filmų pamatęs, jau ne visus spėju ir prisiminti. Pasirodo, filmą visgi buvau matęs kokiais 2007 ar 2008 metais, tad tam tikras scenas puikiai atsiminiau, tačiau pamačiau ir bendrąją filmo idėją, kurios galimai anuomet nebuvau permąstęs.

 

Filmas pasakoja apie Paryžiuje gyvenančius sudėtingo likimo imigrantus, kurie kasdien susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Iš tikrųjų pasakojamos dvi atskiros paralelinės istorijos, kurioms vieną dieną lemta persipinti tiesiog... ant sostinės šaligatvio. Pasakojimas gan padrikas, jo struktūra dėl montažo išėjusi, sakyčiau, eksperimentinė, todėl sudėtingai siejasi į vientisą kino idėją. Atskaitos taškas – itin pavykusi pirmoji scena, kada Ana susitinka su savo vaikino jaunesniuoju broliu Žanu, kuris nori pas ją apsistoti, tačiau negalėjo patekti į butą, nes nežinojo durų kodo... Galiausiai Ana nuperka jam bandelę, o pati skuba į aktorės darbą. Žanas numeta šiukšlę ant benamės, kurią stoja ginti imigrantas iš Afrikos, dėl ko įvyksta didžiulis konfliktas, įtraukdamas imigrantų iš visokiausių pasaulio kampelių sūkurį, o pastarieji nesusikalba kultūriškai, nes kiekvienas savo elgesį „matuoja“ savo supratimo lygiu, todėl negali susitarti, kas yra pagarba ir kiti dalykai.

 

Galiausiai rodomi intarpai iš Anos filmavimo aikštelės, kur ji filmuojasi trileryje, kurį montuoja su filmo kūrėjų komanda, taip pat rodoma benamės moters iš Rumunijos asmeninė imigracijos ir deportacijos istorija. Žodžiu, visi sukasi ir malasi savo socialiniuose burbuluose, problemose, darbuose. Režisierius nevysto labai intensyvių ir giliamintiškų vientisų naratyvų kaip, pvz., savo filme „Pianistė“, jis tiesiog žaidžia kino montažu kurdamas mozaikinį koliažą iš nuotrupų, rodydamas Paryžiaus šaligatvio įvykius kaip lemtingus, tačiau žmogaus akiai dažniausiai nepastebimus atsitiktinumus. Labai svarbus Paryžiaus imigrantų tautinis margumas, iš ko kyla, kaip jau sakiau, nesusikalbėjimai – filmas taip ir pavadintas „Kodas nežinomas“, nes nėra būdų ne tik ateiti į Anos butą, bet ir būdų komunikuoti su kitos kultūros, rasės, tautinės tapatybės žmonėmis, nes pasaulėžiūra pernelyg skirtinga. Kitaip sakant, žmonės yra šiame filme pasmerkti būti vieni kitiems svetimi ir tolti vieni nuo kitų, nors ir paradoksalu – jie tankėja, glaudžiasi viename dideliame mieste, tačiau neužtenka empatijos viskam suvokti ir prie visko prisitaikyti.

 

Šiaip filmą buvo sunku žiūrėti, tikėjausi geresnio įspūdžio, daugiau intrigos, besijungiančių sąsajų su pasakojimo fragmentais, tačiau įspūdis, kad bendroji susvetimėjimo problema pavykusi, tačiau įtrauka į patį filmą išliko netolygi. Įspūdinga scena pavadinčiau Anos kelionę metro, kai ją užsipuola agresyvūs kitataučiai provokatoriai, o ji iš visų jėgų stengiasi ignoruoti ir išlikti rami, o iš kitos pusės – šioji situacija būtent atspindi Anos sukurtos personažės filmuojame trileryje būseną, kaip ji nebegali išeiti iš netrukus sudegsiančio kambario. Tiesa, Haneke sukūrė optinę iliuziją, kad nebeaišku, kurios filmo dalys yra Anos gyvenimas, o kurios jos pačios gyvenimas, kitaip sakant, režisierius sulieja filmą filme tikroves ir išgauna lemtingų atsitiktinumų pilną paradoksalių sutapimų matricą, kurios kodas iš tiesų filmo veikėjams neperkandamas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gurmaniška aistra" / "La passion de Dodin Bouffant"

 

Sveiki,

 

Kai praėjusį rudenį keliavau per Paryžių, tada viena iš reklaminių afišų apie prancūzų kiną buvo reprezentuojanti vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran dramą „Gurmaniška aistra“ (pranc. La passion de Dodin Bouffant) (2023) su Juliette Binoche ir Benoît Magimel. Po to teko iš lietuvių girdėti puikių atsiliepimų apie filmą, tačiau tik visai neseniai pačiam teko tuo įsitikinti.

 

Pati istorija siužetiškai nėra niekuo įspūdinga. Ji pasakoja apie realiai XIX amžiuje egzistavusį gurmanišką kulinarijos meistrą Dodin Bouffant, tačiau istorija sutelkta ne į jo karjeros ir pripažinimo užkulisius, bet į tylią meilės istoriją virtuvėje. Tikriausiai tektų atskirai domėtis, kiek scenarijuje yra išmonės, o kiek tikrovę atliepiančių faktų, bet filmas įdomus ne dėl tikslių faktografinių detalių, kiek dėl magiškos virtuvės atmosferos, kurią sukuria režisierius su operatoriais. Namų šefas jau 20 metų su pagalbininke Eugenija dirba virtuvėje ir kasdien gamina pačius įmantriausius patiekalus. Dodinas myli Eugeniją, jis peršasi jai, tačiau Eugenija tikriausiai nujausdama savo fizinę būklę ilgai atsisakinėjo. Galiausiai filme nieko neįvyksta, tik Dobinas veda Eugeniją, tačiau šeiminiu gyvenimu, regis, pasimėgauja vos kelis mėnesius...

 

Lėtame ir apgaulingai „nieko nevykstančioje“ istorijoje yra svarbi tapybiška virtuvės estetika, kurią operatoriai žaismingai „išsiūbuoja“ kadrais. 15 minučių žiūrėti, kai Binoche kuriama veikėja gamina gurmanams vyrams nuostabiausius patiekalus, atrodo, neįtikėtina! Ne tik estetika, bet kuriama ir šiokia tokia įtampa: ar tikrai veikėjai virtuvėje nesusimaus, neatsitiks koks nors gėdingas reikalas? Tačiau tiek siužetiškai, tiek scenarijuje išvengiama visų įmanomo populiariojo kino intrigos kūrimo elementų, todėl „Gurmaniška aistra“ pavyko kaip koks romantizmo epochos švelnus eilėraštis, meilės istorija iš ciberžolių ir rozmarinų!

 

Visgi be visos šios poetikos galima savitai užjausti XIX amžiaus virtuvės virtuozus: kiek daug reikėjo laiko pagaminti samtį sultinio, kad jį galėtum tik užpilti ant veršienos paviršiaus! Turiu galvoje, kad mes šiandien padažiukus nusiperkame už kelis eurus, sultinio kubelių irgi, o tų laikų žmonės turėjo kuistis pusdienį ir ilgiau, kad galėtų pagardinti pagrindinius patiekalus. Neįtikėtina kantrybė ir atsidavimas maisto ruošos aistrai. Šiaip nepaisant visko, filmas demonstruoja spartietiškas virtuvės darbo pastangas ne tik smaginti kitų gomurį, bet ir parodo, kiek daug tikrojo darbo ir nuovargio bei streso atitenka profesionalas. (Čia prisiminiau TV šou laidą „Pragaro virtuvė“ ir Oliverio laidas, kai niekuo rūpintis nereikia, viskas stačiai drebiama iš pakelio tiesiai į puodą ir volia!). Visgi filmas tapybiškas, jautrus ir subtilus. Manausi, kad nesu didelis kulinarinių filmų mėgėjas, bet vis žiūrėdamas ir juos girdamas turiu pripažinti, kad tie filmai mane paveikia itin gurmaniškai!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp dviejų pasaulių" / "Ouistreham"

 

Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Tarp dviejų pasaulių“ (pranc. Ouistreham) (2021) pasakoja apie uostamiestį Ouistrehamą, į kurį atsikrausto vidutinio amžiaus moteris ir bando susirasti darbą 20 metų nieko nedirbusi, tiesiog buvusi šeimininke ir žmona. Tiesą sakant, filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu ne prancūzų kino ikona Juliette Binoche pasirodymas. Mažo biudžeto europietiško kino maniera nufilmuota istorija gana slogi, retsykiais dėl tikroviškų socialinių sunkumų, su kuriais kasdien susiduria valytojai už minimalų atlyginimą, tad žiūrėdamas pagalvoji, kad gal net toje pačioje Lietuvoje ne taip sudėtinga išgyventi...

 

Mariana – pagrindinė veikėja, kurios vaidmenį atlieka J. Binoche, atrodo nuo pat pradžių sutrikusi, apleista ir ant gyvenimo mėginanti atsistoti moteris. Baigusi teisės studijas prieš 20 metų ji bando įsidarbinti pagal išsilavinimą, tačiau jai geriausiu atveju siūlomas tik valytojos darbas. Darbo rinka miestelyje negailestinga, norint netgi dirbti valytoja už minimalią algą, tenka absurdiškai įtikinti, kad esi pasirengusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Filmas atskleidžia žmonių pažeminimą, sudėtingus socialinio dugno kultūra grįstus santykius. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Mariana toli gražu niekada nebuvo ties skurdo riba, ji buvo turtingo vyro žmona ir daug metų jos pačios namus tvarkė tokios pat valytojos, kokia ji pati dabar bando būti. Tačiau ir tai dar ne viskas – Marianda iš tikrųjų turi santaupų ir neprivalo dirbti valytoja, tačiau ji nori savu kailiu patirti, ką reiškia kasdien gyventi ties skurdo riba, todėl ryžtasi šiam socialiniam eksperimentui, kad galėtų parašyti įtikinamą knygą, bet kaip reaguos nauji draugai ir darbo kolegos, kai paaiškės, jog Mariana yra apsišaukėlė ir melagė?

 

Tiesą sakant, filmas keistas ir susižiūrėjo labai keistai. Iš vienos pusės esu matęs ne vieną ir ne du filmus apie įvairiausio plauko rašytojus, tačiau šis socialinis eksperimentas tarsi yra tik paranki forma atskleisti sunkų valytojų gyvenimą. Pats nustebau, kaip sunku fiziškai dirbti kruiziniuose laivuose, kai asmeniui per pusantros valandos tenka pakeisti ir išvalyti 60 kajučių, įskaitant patalynės keitimą ir tualeto valymą. Ir kaip svarbu vertinti viešąsias vietas, kuriuose dirba būtent šie žmonės... Minčių sukėlė ir toji keista filmo pabaiga, kai rašytoja susitinka su buvusia geriausia drauge Kristale ir ši kviečia po visko dar kartą padirbėti, tačiau Mariana pasako, jog tai tiesiog absurdiška nesąmonė. Ar iš tikrųjų ji turėjo galvoje socialinius vaidmenis, ar mestą iššūkį, o gal savitą užuojautą? Vienu metu tikėjau, kad ji pasiryš iš atgailos draugei, tačiau apgaulės kaukės jau nukritusios...

 

Filmas kaip europietiškas man pasirodė gan vidutiniškas. Aišku, puiki J. Binoche vaidyba, kuri akivaizdžiai perteikia sutrikusios, nuolat į ne savo socialinį vaidmenį įkritusios moters psichologiją ir psichofizinius veiksmus. Visgi kažkodėl man atrodo, kad tas rašytojos eksperimentas kažin koks keistas holivudinis rudimentas, nes režisierius ir scenarijaus autoriai norėdami atskleisti slogią valytojų bendradarbių bendruomenę galėjo pasirinkti kur kas labiau patrauklesnius ir įtikinamesnius siužetinius vingius. Nors kita vertus, rašytojas ekstremalas prancūziškame kine irgi kanonas, pavyzdžiui, R. Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“ (2017). Aišku, filmas bando artikuliuoti draugystės ir pasitikėjimo temą tarp Marianos ir Kristalės. Kur yra korektiškumo ribos, kai žmogus, įsiveržęs į tavo gyvenimą nekaltos avelės snukeliu, iš tikrųjų panaudoja draugystę kaip žaliavą tam, kad pats prasigyventų aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose? Tam tikri etikos, moralės ir sąžinės klausimai pabaigoje lieka neatsakyti, o palikti žiūrovui vertinimui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas aukštybėse" / "High Life"

 Sveiki skaitytojai,

Daug kam neblogai pažįstama prancūzų režisierė Claire Denis prieš kelis metus pristatė savo fantastinę dramą „Gyvenimas aukštybėse“ (angl. High Life) (2018), kurį, sakyčiau, gana prieštaringai sutiko lietuvių publika. Vieniems filmas tapo įsimenama fantastine kelione į alternatyvią ateitį, o kitiems tiesiog pristigo nuotykių ir dinamikos. Koks iš tikrųjų tas „Gyvenimas aukštybėse“? Nekantravau ir aš pasižiūrėti šį filmą ir likau dėl tam tikrų dalykų nustebintas.

Filmas pasakoja apie ateitį, kada nuteistieji mirti žmonės turėjo galimybę pasirinkti pasitarnauti žmonijai ir leistis į kelionę per kosmosą be galimybės sugrįžti. Į tokią kosminę programą nuteistieji leidžiasi ne tik kelionėn, tačiau ir bando dauginimosi eksperimentus kosmose. Jie geria distiliuotą jodu praturtintą vandenį, kad apsisaugotų nuo kosminės radiacijos, juos globoja šios misijos daktarė Dibs, tačiau ilgą laiką uždaryta komanda, kuriai ir šiaip buvo būdingas nusikalstamas elgesys, tampa priešais ir pamažu, kamuojami tikrojo gyvenimo ilgesio bei seksualinių geidulių, pradeda vienas kitą naikinti...

Filme pasirodo tokios kino žvaigždės kaip Robert Patiinson, Juliette Binoche ir Mia Goth, kurie sukuria įsimintinus momentinius vaidmenis. Filmas išties labai slogus, tačiau vyrauja ir kažin kokia keista demoniška aistra. Veikėjai eina į masturbacijos kambarėlį ir ten save patenkina, nors iš visų jėgų jiems visiems labiausiai trūksta draugiškumo, bendrystės ir socialinio gyvenimo. Veikėjai kosmose, kad ir kokie atrodytų glaudūs, turintys labai mažos privačios erdvės, sakytum, beveik net neturintys, nes visi higienos dalykai ir bandymai daugintis yra atliekami beveik prie akių, tačiau vyrauja didžiulė dvasinė veikėjų distancija. Filmas tarsi klausia: kas nutinka su žmonėmis, kurie nebeturi ko prarasti? Kas gali nutikti, kai vienas šalia kito esantys žmonės ima ir dar labiau nutolsta vienas nuo kito, o juos jungiančioji grandis belieka tik pasitenkinimo poreikis? Tai filmas, kuris kaip mokslinis eksperimentas, o režisierė leidžia sau spėlioti ir perteikti žmonių sužvėrėjimą.

Iš tikrųjų kai kuriais momentais priminė Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“ ir ne tik panašia kelione į paslaptingą planetą, tačiau „Gyvenimo aukštybėse“ idėja beveik priešinga „Soliariui“, bet filosofinį klausimą galima artikuliuoti tą patį: ar mes galime keliauti į visatos pakraščius, tikėdamiesi išsigelbėjimo arba netikėto prieglobsčio, kai čia, Žemės planetoje, nesusitvarkėme savo vertybių? Ar savo blogiu neužkrėsime ir savo prisilietimais nesuteršime galbūt kažkur šventai sau egzistuojančių mums nesuvokiamų gyvybės formų? Veikėjai šiame filme priartėja prie juodosios skylės, kuri tampa dar ir šių veikėjų ir blogio mirties metafora. Kai kada toks kamikadzės pasirinkimas atrodo žiaurus, tačiau veikėjams tai tam tikras egzistencinės kančios nutraukimas, išsigelbėjimas, apsivalymas. Apskritai tariant, pats filmas gana mechaniškas, veiksmo mažai, veikėjų sprendimai nuspėjami, kai kas atrodo fetišistiškai utriruota, kad imi abejoti pačiu filmo turiniu, tačiau siūlyčiau į filmą žvelgti kaip į filosofinę visumą, tada „Gyvenimas aukštybėse“ nebeatrodo vien tik patologiškai seksualinis kosminis eksperimentas kosmose.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Antroji aš" / "Celle que vous croyez" / "Who You Think I Am"

Sveiki,

Pernai per Kino pavasario festivalio rodytas filmas su Juliette Binoche „Antroji aš“ (pranc. Celle que vous croyez) (2019) taip mano ir nebuvo pamatytas. Neseniai šią klaidą išsitaisiau žiūrėdamas TV rodytą filmo versiją ir galiu pasakyti, kad anuomet Kino pavasaryje matyti filmai buvo stipresni ir įdomesni už „Antroji aš“, tačiau tai nereiškia, kad šis nevertas dėmesio ar neįdomus.

Istorijoje pasakojama apie literatūros teorijos dėstytoją, penkiasdešimtmetę moterį, jau išsiskyrusią, auginančią du sūnus, bet beviltiškai užmezginėjančią santykius su perpus jaunesniais vyrais. Filme veikia J. Binoche, kuri apskritai kine, ypač emocionaliai ir stambiu planu nuolat daro stebuklus, šįkart vaidmuo kiek priminė kitą jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“; abiejų filmų temos gana glaudžiai susijusius: vidurinio amžiaus krizės kamuojamos moterys suvaikėja, ima rizikuoti, bandydamas susigrąžinti anuomet nepatirtą (arba patirtą) jaunystės gyvenimo svaigulį, lydimą eksperimentų ir spontaniškumo. „Antroji aš“ problema gana aiški, ji „pajungta“ su išmaniosiomis technologijomis. Moteris susikūrusi netikrą jaunos merginos tapatybę ima flirtuoti su 24 metų vyruku, kol viskas baigiasi santykių ir jos pačios jausmų ir įsivaizdavimo apie save susipainiojimu.

Psichologinė drama analizuoja ne tik socialinius ryšius ir vidutinio amžiaus krizę, bet ir žaidžia su pagrindinės veikėjos galia įtikėti savo susikurtu virtualiu flirtu kaip atskiro, slapto ir kur kas įdomesnio gyvenimo variantu. Iš esmės filmas analizuoja moters psichologiją, kuri, bent man, šiek tiek infantili, vietomis naiviai paviršutiniška. Žiūrėdamas vis galvojau, ką naujo ir įdomaus pasiūlys filmas, tačiau be to, kad antroje filmo dalyje atsiranda šalutinė istorija iš parašytos veikėjos knygos, kaip viskas galėjo būti, kuri, pasirodo, yra galima realybė, manau, toks „siurprizas“ nelabai praturtina filmo turinio, nors bandoma filmui suteikti pasąmonės ir perspektyvomis sudurstytos struktūros. Bet būtent filmo struktūra jau kažkur matyta, blankoka, nelabai intriguojanti. Daugelį vietų žiūrovo intrigą palaiko troškimas sužinoti, kada Kler prisipažins, kad nėra Klara, ir kokiu būdu ji tai padarys, kokia bus vaikino reakcija. Tačiau filmas daugiau nieko nebepasiūlo. Maniausi, kad būsiu suglumintas veikėjos troškimo turėti intymumo su perpus jaunesniu vyru, bet tai visai neglumino, netgi filme tai atrodė beveik natūralu.

Būtų baisi klišė, jeigu pasakyčiau standartinę frazę, kad šis prancūzų filmas yra labai prancūziškas ir nagrinėja prancūziškas temas. Bet kas tai yra „prancūziška tema“? Sunku būtų pasakyti. Bendriausia prasme – tai filmas apie neišpildomus lūkesčius, moters vienatvę ir pastangas tą vienatvę, gyvenimo monotoniją eliminuoti iš savo būties ir buities. Kas pasakys, kad Kler tai nepavyksta? Pavyksta, žinoma, kad pavyksta...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Polina" / "Polina, danser sa vie"

Sveiki,

Gan ilgokai pralaukė šis filmas savo eilės, kol ryžausi pagaliau pažiūrėti kažką įkvepiančio ir meniško, kad po filmo lengvai būčiau užliūliuotas baleto judesių ir klasikinės muzikos. Antroji priežastis, kodėl rinkausi filmą „Polina“ (pranc. Polina, danser sa vie) (2016) buvo superinės prancūzų aktorės Julliete Binoche pasirodymas antraeiliame vaidmenyje, o su ja, kaip žinia, stengiuosi filmo nepraleisti.

Filmas pasakoja apie jauną merginą iš Rusijos, kuri uoliai mokosi baleto, atlieka gerai mechaninius judesius, tačiau turi vieną problemą – trūksta vidinės dramaturgijos, aistros, potencialo perteikti vaidmenį, todėl ji iš dalies išvažiuoja į Prancūziją, kur bando šokius kiek kitos kultūros suvokimo kategorijose. Žinoma, kad Polinos „pabėgimas“ būtų įtikinamesnis ir viskas atrodytų aštriau ir dramatiškiau, jos gyvenimo kontekstus „nuodija“ tėvo įsiskolinimas vietinei rusų mafijai, kuri ima persekioti šeimą... Žodžiu, filmas „perpūstas“ europietiško filmo dvelksmo, kurį galime pajusti kas antrame panašiame filme, kurio siužetiniai apmatai apie tai, kaip mergina iš Rytų atvyksta į Vakarų Europą ieškoti laimės. Visos daugiau ar mažiau aplamdomos jei ne prostitucijos, tai naktinių barų ir purvino gyvenimo, kad esi niekam nereikalingas ir apviltas viso pasaulio. Tas šiame filme visgi neišdegė, nes tikroji problema ne merginos integracija, bet jos vidinis susikaustymas ir nemokėjimas improvizuoti šokių salėje.

Žinoma, naktinis darbas bare jai pasitarnauja kaip terapija ir ji pradeda suvokti savo tamsiuosius-laisvuosius šokio meno ir atsidavimo, būvimo čia ir dabar dzenbudistinius išsilaisvinimo metodus, tad susiradusi vietoj draugo pašlemėko iš tikrųjų nuodėmės verto šokio ir gyvenimo partnerį, ji galiausiai pasiekia to, ko trokšta. Šis filmas galiausiai netampa dar vienu europinio kino pavyzdžiu, kaip rytietė rusaitė „sudraskoma“ padugnės ir sekso ištroškusios Vakarų Europos naktinio gyvenimo.

Bet kitą vertus filmas apeliuoja į holivudinę filmo minties sugestiją, kurią mačiau kur kas efektingesniame ir paveikesniame siaubo trileryje „Juodoji gulbė“ (2010), kuriame lygiai tokia pat mechaninė beaistrė pirmūnė niekaip negalėjo atsiduoti žmogiškai aistrai ir, priešingai nei Poliną, tas persilaužimas ją išvarė iš proto... Filmas iš esmės, atmetus kai kuriuos siužetinius apmatus, yra tas pats, kas „Juodoji gulbė“, mintis ta pati: pasitikėk savo asmenine patirtimi ir bešokdama techniškai klysk, bet iš visų jėgų stenkis pasakyti, kas tu esi, nes kitaip nesujaudinsi žiūrovo. Visa toji „Juodosios gulbės“ patirtis kiek švelnesniame europietiškame ir kur kas realistiškesniame variante „Polina“. Visgi mintis kai kada privedė ir prie tų beveik nežiūrėtinų amerikietiškų „Purvinų gatvės šokių“ ir kitų abejotinų filmų, kur garažuose susėjusios gatvių gaujos per konfliktų virtines galiausiai nugali kokį nors banalų šokių konkursą ir tampa didvyriais... Šio dvelksmo visgi „Polinoje“ irgi būta.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela