Sveiki,
Pernai
per Kino pavasario festivalio rodytas filmas su Juliette Binoche „Antroji aš“
(pranc. Celle que vous croyez) (2019) taip mano ir nebuvo pamatytas. Neseniai
šią klaidą išsitaisiau žiūrėdamas TV rodytą filmo versiją ir galiu pasakyti,
kad anuomet Kino pavasaryje matyti filmai buvo stipresni ir įdomesni už „Antroji
aš“, tačiau tai nereiškia, kad šis nevertas dėmesio ar neįdomus.
Istorijoje
pasakojama apie literatūros teorijos dėstytoją, penkiasdešimtmetę moterį, jau
išsiskyrusią, auginančią du sūnus, bet beviltiškai užmezginėjančią santykius su
perpus jaunesniais vyrais. Filme veikia J. Binoche, kuri apskritai kine, ypač
emocionaliai ir stambiu planu nuolat daro stebuklus, šįkart vaidmuo kiek priminė
kitą jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“; abiejų filmų temos gana glaudžiai
susijusius: vidurinio amžiaus krizės kamuojamos moterys suvaikėja, ima
rizikuoti, bandydamas susigrąžinti anuomet nepatirtą (arba patirtą) jaunystės
gyvenimo svaigulį, lydimą eksperimentų ir spontaniškumo. „Antroji aš“ problema
gana aiški, ji „pajungta“ su išmaniosiomis technologijomis. Moteris susikūrusi
netikrą jaunos merginos tapatybę ima flirtuoti su 24 metų vyruku, kol viskas
baigiasi santykių ir jos pačios jausmų ir įsivaizdavimo apie save susipainiojimu.
Psichologinė
drama analizuoja ne tik socialinius ryšius ir vidutinio amžiaus krizę, bet ir
žaidžia su pagrindinės veikėjos galia įtikėti savo susikurtu virtualiu flirtu
kaip atskiro, slapto ir kur kas įdomesnio gyvenimo variantu. Iš esmės filmas
analizuoja moters psichologiją, kuri, bent man, šiek tiek infantili, vietomis
naiviai paviršutiniška. Žiūrėdamas vis galvojau, ką naujo ir įdomaus pasiūlys
filmas, tačiau be to, kad antroje filmo dalyje atsiranda šalutinė istorija iš
parašytos veikėjos knygos, kaip viskas galėjo būti, kuri, pasirodo, yra galima
realybė, manau, toks „siurprizas“ nelabai praturtina filmo turinio, nors
bandoma filmui suteikti pasąmonės ir perspektyvomis sudurstytos struktūros. Bet
būtent filmo struktūra jau kažkur matyta, blankoka, nelabai intriguojanti.
Daugelį vietų žiūrovo intrigą palaiko troškimas sužinoti, kada Kler prisipažins,
kad nėra Klara, ir kokiu būdu ji tai padarys, kokia bus vaikino reakcija.
Tačiau filmas daugiau nieko nebepasiūlo. Maniausi, kad būsiu suglumintas veikėjos
troškimo turėti intymumo su perpus jaunesniu vyru, bet tai visai neglumino,
netgi filme tai atrodė beveik natūralu.
Būtų
baisi klišė, jeigu pasakyčiau standartinę frazę, kad šis prancūzų filmas yra
labai prancūziškas ir nagrinėja prancūziškas temas. Bet kas tai yra „prancūziška
tema“? Sunku būtų pasakyti. Bendriausia prasme – tai filmas apie neišpildomus
lūkesčius, moters vienatvę ir pastangas tą vienatvę, gyvenimo monotoniją eliminuoti
iš savo būties ir buities. Kas pasakys, kad Kler tai nepavyksta? Pavyksta,
žinoma, kad pavyksta...
Mano
įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
