Sveiki,
Gan
ilgokai pralaukė šis filmas savo eilės, kol ryžausi pagaliau pažiūrėti kažką įkvepiančio
ir meniško, kad po filmo lengvai būčiau užliūliuotas baleto judesių ir
klasikinės muzikos. Antroji priežastis, kodėl rinkausi filmą „Polina“
(pranc. Polina, danser sa vie) (2016) buvo superinės prancūzų aktorės
Julliete Binoche pasirodymas antraeiliame vaidmenyje, o su ja, kaip žinia,
stengiuosi filmo nepraleisti.
Filmas
pasakoja apie jauną merginą iš Rusijos, kuri uoliai mokosi baleto, atlieka
gerai mechaninius judesius, tačiau turi vieną problemą – trūksta vidinės
dramaturgijos, aistros, potencialo perteikti vaidmenį, todėl ji iš dalies išvažiuoja
į Prancūziją, kur bando šokius kiek kitos kultūros suvokimo kategorijose. Žinoma,
kad Polinos „pabėgimas“ būtų įtikinamesnis ir viskas atrodytų aštriau ir
dramatiškiau, jos gyvenimo kontekstus „nuodija“ tėvo įsiskolinimas vietinei
rusų mafijai, kuri ima persekioti šeimą... Žodžiu, filmas „perpūstas“ europietiško
filmo dvelksmo, kurį galime pajusti kas antrame panašiame filme, kurio
siužetiniai apmatai apie tai, kaip mergina iš Rytų atvyksta į Vakarų Europą ieškoti
laimės. Visos daugiau ar mažiau aplamdomos jei ne prostitucijos, tai naktinių
barų ir purvino gyvenimo, kad esi niekam nereikalingas ir apviltas viso pasaulio.
Tas šiame filme visgi neišdegė, nes tikroji problema ne merginos integracija,
bet jos vidinis susikaustymas ir nemokėjimas improvizuoti šokių salėje.
Žinoma,
naktinis darbas bare jai pasitarnauja kaip terapija ir ji pradeda suvokti savo
tamsiuosius-laisvuosius šokio meno ir atsidavimo, būvimo čia ir dabar dzenbudistinius
išsilaisvinimo metodus, tad susiradusi vietoj draugo pašlemėko iš tikrųjų
nuodėmės verto šokio ir gyvenimo partnerį, ji galiausiai pasiekia to, ko
trokšta. Šis filmas galiausiai netampa dar vienu europinio kino pavyzdžiu, kaip
rytietė rusaitė „sudraskoma“ padugnės ir sekso ištroškusios Vakarų Europos
naktinio gyvenimo.
Bet
kitą vertus filmas apeliuoja į holivudinę filmo minties sugestiją, kurią mačiau
kur kas efektingesniame ir paveikesniame siaubo trileryje „Juodoji gulbė“
(2010), kuriame lygiai tokia pat mechaninė beaistrė pirmūnė niekaip negalėjo
atsiduoti žmogiškai aistrai ir, priešingai nei Poliną, tas persilaužimas ją
išvarė iš proto... Filmas iš esmės, atmetus kai kuriuos siužetinius apmatus,
yra tas pats, kas „Juodoji gulbė“, mintis ta pati: pasitikėk savo asmenine
patirtimi ir bešokdama techniškai klysk, bet iš visų jėgų stenkis pasakyti, kas
tu esi, nes kitaip nesujaudinsi žiūrovo. Visa toji „Juodosios gulbės“ patirtis
kiek švelnesniame europietiškame ir kur kas realistiškesniame variante „Polina“.
Visgi mintis kai kada privedė ir prie tų beveik nežiūrėtinų amerikietiškų „Purvinų
gatvės šokių“ ir kitų abejotinų filmų, kur garažuose susėjusios gatvių gaujos per
konfliktų virtines galiausiai nugali kokį nors banalų šokių konkursą ir tampa
didvyriais... Šio dvelksmo visgi „Polinoje“ irgi būta.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų
vidurkis: 65/100
IMDb:6.7
Jūsų
Maištinga Siela
